Visuotinai žinoma, kad mūsų savijautai ir, atitinkamai, motoriniams įgūdžiams didelę įtaką daro tinkamas šiluminis komfortas ir oro, kuriuo kvėpuojame, kokybė. Esant dabartinei padėčiai, oro kondicionavimo sistemų ir pačios transporto priemonės dezinfekavimas tapo gerokai svarbesnis, nes gali turėti įtakos mūsų sveikatai.

Grėsmės, kylančios dėl oro kondicionavimo sistemos

Kaip mes jau žinome, oro kondicionavimo sistema reikalauja priežiūros, pati sistema ir įleidimo angos turi būti reguliariai valomos ir dezinfekuojamos. Dažnai net neįsivaizduojame, kokios rimtos yra netinkamos priežiūros (ar jos neatlikimo) pasekmės ir apie tai sužinome tik pajutę nemalonų kvapą, sklindantį iš oro angų, arba kraštutiniais atvejais tiesiai iš automobilio vidaus. Taip yra dėl to, kad ant sistemos elementų susidaro pelėsiai, bakterijos ir grybeliai. Dažniausia mikroorganizmų susikaupimo vieta yra garintuvas, kuris sugeria šilumą iš transporto priemonės vidaus ir, įmontuotas giliai po prietaisų skydeliu, suteikia  puikias sąlygas šiems organizmams vystytis. Nešvarus garintuvas skleidžia nemalonų kvapą, o pro jį tekantis oras kartu su kenksmingais mikroorganizmais perneša jį į transporto priemonės saloną, o tai sukelia diskomfortą kelionių metu ir gali būti įvairių ligų priežastis. Dažniausiai pasitaikančios grėsmės, susijusios su užterštomis oro kondicionavimo sistemomis, yra: alergijos, kvėpavimo takų uždegimai, virusai (stafilokokai), bronchinė astma, tuliaremija ar Legionella bakterijos, kurios gali sukelti ligą, vadinamą Legionelioze, o tai savo ruožtu gali baigtis ūmiu plačiu uždegimu ar net mirtimi. Šiuo metu oro kondicionavimo sistema, be abejo, gali tapti koronaviruso perdavimo zona, tokiu pat būdu kaip ir lengvojo automobilio ar autobuso salonas. Preliminarūs tyrimai rodo, kad COVID-19 virusas ant įvairių paviršių gali išgyventi iki 80 valandų. Ypač pažeidžiami žmonės su susilpnėjusiu imunitetu – senyvo amžiaus ar sergantys gretutinėmis ligomis. Geriausia profilaktinė priemonė nuo ligų yra palaikyti tinkamą oro kondicionavimo sistemos ir salono techninę būklę bei švarą.

Dezinfekavimo metodai

Iki šiol buvo rekomenduojama transporto priemones dezinfekuoti bent kartą per metus, geriausia atliekant oro kondicionavimo sistemos priežiūrą. Tačiau dabar rekomenduojama dezinfekuoti dažniau, pvz., kiekvieną kartą kai lankotės automobilių remonto dirbtuvėje ir bendravote su pašaliniais asmenimis. Taip pat svarbu prižiūrėti viešojo transporto priemones, medicinos pagalbos ar kitų uniformuotų tarnybų transporto priemones, pvz., greitosios pagalbos automobiliai, gaisrinės mašinos. Kurie iš dabartinių oro kondicionavimo dezinfekavimo būdų yra geriausi? Aš sutelksiu dėmesį į 3 jau seniai naudojamus būdus: Ozonavimas – naudojant ozoną generuojančius prietaisus,
„Ultragarsinis“ metodas – rūko sudarymas naudojant specialų prietaisą ir dezinfekuojantį skystį,
Cheminis metodas – dezinfekavimo priemonių išpurškimas ar užtepimas ant transporto priemonės vidaus paviršių.

Ozonavimas. Pirmojo iš šių metodų pranašumas yra tai, kad įsigijus ir eksploatuojant ozonavimo prietaisą, nereikia pirkti jokių kitų cheminių priemonių.

Ozonas, arba „aktyvusis deguonis“, yra dujos, kurios pasiekia net sunkiausiai pasiekiamas transporto priemonės ir oro kondicionavimo sistemos vietas. Ozonas pasižymi stipriomis dezinfekavimo savybėmis, jis yra net stipresnis už chlorą. Pats dezinfekavimo procesas yra labai paprastas ir nereikalauja daug laiko.

Iškilo daug klausimų dėl paties ozono veiksmingumo kovojant su mikrobais, ypač su virusais. Kol kas dėl COVID-19 koronaviruso, sukeliančio SARS-CoV2, tyrimų neatlikta. Tačiau naikinantis ozono poveikis jau buvo moksliškai patvirtintas ir patikrintas kitiems RNR ir apvalkalą turintiems virusams, tokiems kaip herpesas (HSV), geltonoji karštinė (YFV), poliomielitas (PV), gripas, H3N2 tipo gripas ir rotavirusas (RV), pvz. taip pat virusams, priklausantiems M-Cov pelių koronavirusų grupei

Nors tikslus veikimo mechanizmas nežinomas, manoma, kad stiprios oksiduojančios ozono savybės daro žalą makromolekulėms, įskaitant viruso membranas, baltymo apvalkalą, nukleorūgštis ir pačią RNR. Kaip matyti 1 diagramoje, beveik visiškas (apie 96%) inaktyvavimas esant 10 ppm koncentracijai įvyksta maždaug per 20 minučių. Kituose tyrimuose mikroorganizmai buvo inaktyvuojami jau esant maždaug 1 ppm koncentracijai per 80 min. Rinkoje yra daugybė prietaisų, paprastai pagrįstų dviem technologijomis – ozono plokštelėmis arba ozono ląstelėmis. Pastarojo tarnavimo laikas, kokybė ir būtinybė reguliariai valyti lemia, kad patikimas ir rekomenduojamas sprendimas yra ozonatoriai, pagrįsti ląstelėmis (ozono vamzdeliais). Šio sprendimo pranašumas taip pat yra galimybė prijungti laidą ir nukreipti ozono srautą į tam tikrą tašką, pvz., garintuvą. Be to, pačios ląstelės tarnavimo laikas yra ilgesnis nei plokštelių ir svyruoja nuo 5000 iki 8000 val. Svarbi savybė, į kurią turite atkreipti dėmesį, yra prietaiso našumas, paprastai išreiškiamas mg arba g per valandą. Jis turi būti pakankamas, bet ne per didelis, kad atitiktų darbo patalpos tūrį. Lengvajai transporto priemonei tai bus apie 3–7 m3, krovininiam furgonui (pvz., greitosios pagalbos mašinai) nuo 10 iki 16 m3, o pvz. autobusui kelios dešimtys m3.  Tokios konstrukcijos, be kita ko, yra „Magneti Marelli“ ozonatoriai – „Ozon Maker“, gaminantis 1000 mg ozono per valandą arba „MX 4000“, kurio našumas yra 4000 mg/h. Rekomenduojama darbinė koncentracija turėtų būti 1–5 ppm, reikėtų atsiminti, kad ozonas taip pat yra labai pavojingas, o leistina dozė žmonėms, veikiant 8 valandas, yra 0,01 ppm, o 10–15 ppm koncentracija yra pavojinga žmonių sveikatai. Atsižvelgiant į tai, kad dalelės suyra maždaug 20–30 min., po kiekvienos procedūros patalpą rekomenduojama vėdinti mažiausiai 30 min. Čia didelę reikšmę turi temperatūra. Kuo aukštesnė, tuo greitesnis dalelių suskaidymas, todėl rekomenduojama darbo temperatūra yra ne aukštesnė kaip 25 laipsniai C. Kuo aukštesnė, tuo dalelės greičiau sunaikinamos, o tai neleis pasiekti tinkamos ozono koncentracijos. Pavyzdinis teorinis ozonatorių koncentracijos diapazonas parodytas 1 paveiksle.

Ozono koncentracija

Tipinės greitosios pagalbos mašinos tūris yra 10-16 ms („Ford Transit“, „Mercedes Sprinter“). Naudojant „Magnet Marelli“ ozonatorius: „MX4000“ su 4000 mg/h našumu arba „Ozon Maker“ su 1000 mg/h našumu, reikia atsižvelgti į šias sąlygas:

„Ultragarsinis metodas“ – antras oro kondicionavimo sistemų ir salono  dezinfekavimo būdas – specialiu prietaisu transporto priemonės viduje išpurškiamas skystis, kuris naikina sistemoje esančius mikroorganizmus. Vienas iš šių prietaisų yra ultragarsinis purkštuvas „BACTOBAN“. „BACTOBAN“ prietaiso veikimo principas – dezinfekuojamas tirpalas įvedamas į pjezoelektrinio kristalą, kuris vibruodamas labai dideliu dažniu (ultragarsinis dažnis – iš to kilęs dezinfekavimo ir paties prietaiso pavadinimas), sudaro rūką virš ultragarso keitiklio. Šis rūkas ventiliatoriaus pagalba nukreipiamas į prietaiso išleidimo angą. Po to jis absorbuojamas į orą, cirkuliuojantį uždaroje grandinėje salone, ir taip patenka į visas vietas, kurias reikia išvalyti (ypač oro kondicionieriaus garintuvą), pašalindamas mikrobus ir nemalonius kvapus

Svarbų vaidmenį atlieka naudojamas skystis. Rinkoje galime rasti daug tam skirtų produktų, kuriuose etanolio arba izopropanolio kiekis yra 5–30% (daug mažiau, nei rekomenduoja PSO 70%), tačiau nėra aišku, koks yra šių produktų virucidinis poveikis, nebent jie atitinka EN14476 standartą, o geriau ir EN16777 standartą. Svarbu ir tai, kad atitiktį standartui ir virucidinį poveikį (COVID-19 tipo apvalkalą turintys virusai) rodo skysčiai, kuriuose yra mažai etanolio, tačiau yra kitų medžiagų, turinčių platų biocidinio poveikio spektrą, pavyzdžiui, chloridų ar aminų. Naudojant ultragarsinius prietaisus tokie skysčiai atrodo efektyvesni, nes garantuoja praskiedimą reikiamu vandens kiekiu, kuris yra nešiklis. Jie neturėtų sukelti problemų su prietaiso viduje esančiais jutikliais, kurie gali blokuoti veikimą dėl per didelės nelaidžiojo alkoholio koncentracijos.

Šis metodas gerai veikia tiek reguliariai atliekant techninę priežiūrą, tiek ypatingais atvejais, kai įjungus oro kondicionavimą jaučiama didelė nemalonaus kvapo koncentracija. Labai užterštam garintuvui ozonavimas gali būti nebe toks efektyvus, o tikėtiną poveikį galima pasiekti tik naudojant specialius dezinfekavimo skysčius.

Tereikia pasirūpinti, kad rūkas patektų į visas vietas, kurias norime dezinfekuoti. Trūkumas tas, kad kiekvieną kartą reikia įsigyti skystį.

Dezinfekavimas naudojant chemines priemones. Šiuo metu turbūt labiausiai paplitęs ir prieinamas metodas. Cheminės priemonės, skirtos dezinfekuoti pačią oro kondicionavimo sistemą ir paviršius, yra purškalai ar purškikliai, ir koncentratai, skiedžiami vandeniu, kurie vėliau gali būti naudojami purkštuvuose arba užtepami tiesiogiai ant paviršiaus. Tokias priemones taip pat galima suskirstyti į alkoholinius (izopropanolis, etanolis – turime atsiminti, kad virucidiniam poveikiui užtikrinti koncentracija turi būti gana aukšta – apie 60–70%, remiantis PSO) arba pagrįstus chloridais ir aminais ar kitomis biocidinėmis medžiagomis. Standartų neatitinkančių priemonių poveikis gali būti ribotas, pvz. tik  bakterijoms ir grybeliams, arba nepakankamai stiprus.

Pav. 3 Pavyzdinės dezinfekavimo priemonės savybių lentelės

Apibendrinant, mes patys turime pasirinkti geriausią dezinfekavimo metodą, atsižvelgdami į savo poreikius. Svarbu, kad jis būtų veiksmingas, atitiktų nustatytas sąlygas ar taikymo standartus.

Nuorodos

• Inactivation of Surface Viruses by Gaseous Ozone Chunchieh Tseng and Chihshan Li Journal of Environmental Health Vol. 70, No. 10 (June 2008), pp. 56-63 (8 pages)
• Development of a Practical Method for Using Ozone Gas as a Virus Decontaminating Agent May 2009
• Ozone therapy: A clinical review A. M. Elvis and J. S. Ekta J Nat Sci Biol Med. 2011 Jan-Jun; 2(1): 66–70
• Ozone Disinfection of SARS-Contaiminated Areas Kenneth K. K. LAM  B.Sc. (Hons), M. Phil. Enviro Labs Limited, 611 Hong Leong Plaza, 33 Lok Yip Road, Fanling, HONG KONG
• Trzcińska A. Badanie aktywności wirusobójczej środków dezynfekcyjnych stosowanych w obszarze medycznym.
• Zakażenia XXI wieku 2019;2(5):241–248. 10.31350/zakażenia/2019/5/Z2019037