Šiuo metu pagamintose transporto priemonėse yra daugybė jutiklių ir elektros sistemų. Visos šios sistemos yra būtinos arba bent mums taip atrodo. Kai kurios iš jų padeda pagerinti važiavimo komfortą, kitos didina saugos lygį, o kitos leidžia patenkinti ekologinius reikalavimus, susijusius su degimo produktų emisija.

Problema atsiranda tik tada, kai kažkas nebeveikia. Atskirų elektroninių grandinių atskyrimas yra tik iliuzija, nes vienoje kontrolės sistemoje registruotos klaidos daro įtaką kitų darbui. Vairuotojai, turintys autodiagnostikos sistemas, kurių klaidos kodai yra skaitomi iš jų atminties, informuoja apie klaidas, kurių parametrai neatitinka darbo diapozonų. Tikrieji rūpesčiai prasideda tik tada, kai diagnozuota sistema veikia netinkamai ir atmintyje nėra užrašyta jokių klaidų.  Esant tokiai situacijai, analizuojant faktiškus parametrus, reikėtų patikrinti, kuris iš jų yra mažai tikėtinas, nors yra  darbo diapozone. Įtarus, kad sugedęs kuris nors jutiklis, reikia atlikti jam diagnostiką. Toliau bus aptarta operacijų metodika, kai diagnozuojami temperatūros davikliai ir oro srauto matuokliai.

Temperatūros davikliai

Reikėtų nepamiršti, kad temperatūros jutikliai yra dviejų tipų, t.y.  NTC arba PTC. NTC jutikliuose, didėjant  temperatūrai, jų varža mažėja, o PTC – padidėja. Temperatūrą patikrinus testeriu matome visos grandinės varžą. Dėl šios priežasties ji gali būti didesnė ar mažesnė nei ant matuojamo jutiklio. Tai gali būti dėl, pavyzdžiui, korozijos ar  kabelio pažeidimo. Todėl įtarus matavimų netikslumą, tikrinama laidų, jungiančių jutiklį su reguliatoriumi, varža. Matavimo rezultatas turi būti artimas 0 Ω. Toliau išmatuojama jutiklio maitinimo įtampa. Dauguma temperatūros jutiklių yra maitinami 5 V įtampa. Tačiau galima rasti sistemų, kuriose įtampa priklauso nuo temperatūros, nustatytos reguliatoriaus, ir gali būti 5 V arba viršyta nustatyta reguliatoriaus temperatūra. Įtampos reikšmė padidinama, siekiant pagerinti indikacijų tikslumą.

Jei maitinimo įtampa yra teisinga ir tvarkinga elektros instaliacija, pats temperatūros jutiklis yra kaltas dėl netinkamų rodmenų. Tačiau kai kurių jutiklių kainos nėra mažos, todėl prieš priimdami sprendimą įsigyti naują, išmatuokite jutiklio varžą. Norint teisingai įvertinti, būtina patikrinti jutiklį išsamiai ar iš dalies. Negalima atmesti galimybės, kad pats valdiklis  sugadintas. NTC tipo temperatūros jutiklio charakteristikų pavyzdys pateikiamas pridedamoje diagramoje.

Oro srauto daviklis

Kitas elementas, kurio diagnostika sukelia didelių problemų, yra oro srauto matuoklis ir ypač modeliai su skaitmeniniu duomenų perdavimu, nes kai kurie variklių valdikliai parašo su jų rodymu susijusius pataisymus. Kuo ilgesnis eksploatacijos laikas, tuo didesnė korekcija. Darant prielaidą, kad norint patikrinti rodmenų teisingumą, turite atnaujinti valdiklio adaptacijas. Šios adaptacijos negalima atkurti. Todėl diagnostika, pakeičiant naują srauto matuoklį, nėra alternatyva. Jei pasirodys, kad įdiegus naują, indikacija bus tokia pati kaip ir įtariamam dėl neteisingo veikimo, jo atstatymas atgal nėra galimas. Diagnostikos metu galima susipažinti su visos sistemos konstrukcija ir nustatyti, ar valdiklyje yra informacijos apie dabartinės išmetamųjų dujų recirkuliacijos lygį, ar nustato jį tik perskaičius įsiurbto oro masę. Jei srauto matuoklio diagnostikos metu nėra EGR vožtuvo padėties daviklio, reikėtų nepamiršti, kad išmetamų dujų kiekis, patenkantis į įleidimo kolektorių, turi įtakos oro masės indikacijai. Tai dažnai sukelia klaidingą diagnozę, nes EGR vožtuvų gedimai vadinami  oro srauto daviklio gedimais. Oro srauto daviklio diagnostika bus aptariama „BOSCH“ firmos  matavimo  „HMF-5“ pavyzdžiu.

Jis pagamintas iš dviejų rezistorių ir tarp jų esančio kaitinimo elemento. Šio tipo konstrukcijos naudojimas padidino įsiurbiamo oro matavimo prietaiso tikslumą.

Jei įtariate neteisingą indikaciją, pirmiausiai patikrinkite maitinimo įtampos teisingumą. „HMF-5“ oro srauto matuokliams, įtampa tarp gnybtų 4(+) ir 3(-) turi būti tarp 4,8-5,2 V. Matuojama jungtimi, kai srauto matuoklis yra atjungtas, esant įjungtam degimui. Tada patikrinkite maitinimą tarp gnybtų 2(+) ir 3(-). Čia, priklausomai nuo pajungimo, matavimas turi būti atliekamas atjungtu srauto matuokliu ir kai įjungtas degimas arba jis paimamas iš variklio degalų siurblio grandinės, esant įjungtam varikliui. Įtampa turi būti nuo 12 iki 15 V. Kitą matavimą atliekame su pajungtu oro srauto matuokliu, per kurį nepraeina oras. Įtampa tarp gnybtų 3(-) ir 5 (srauto masės signalas) turėtų būti 1 V± 0,02 V (tai yra nulinė srauto įtampa). Reikia atlikti bandymą, siekiant patikrinti, ar sistema tinkamai reaguoja į oro srautą. Šiuo tikslu išmatuojama signalinė įtampa (gnybtas 5), kuri oro srautui variklio kryptimi turėtų padidėti, o priešinga kryptimi, turėtų sumažėti, atsižvelgiant į likusią 1 V vertę. Gnybtų išdėstymas jungtyse nuo laidų pusės parodytas 2 ir 3 paveiksluose.

Paskutinis bandymas tai maksimalių rodiklių patikrinimas. Šiuo metu išmatuojame signalinę įtampą, kuri didžiausios variklio apkrovos metu turi siekti 4,5 V.