Ypatingas amortizatorių nusidėvėjimo proceso veiksnys – tai vykstančių procesų lėtaeigiškumas, dėl kurio vairuotojas tam tikra prasme pripranta prie sumažėjusios slopinimo jėgos. Kita priežastis – iš dalies nusidėvėjęs amortizatorius nesukelia papildomų reiškinių, pvz., neaiškių garsų arba sumažėjusio važiavimo patogumo. Transporto priemonės su nusidėvėjusiais amortizatoriais eksploa

tacija gali sukelti grėsmingą situaciją avarinio stabdymo metu arba įveikiant posūkį dideliu greičiu.

Kalbant apie stabdymo kelią, amortizatorių techninė būklė turi ypatingos reikšmės automobiliams, kuriuose įrengta apsaugos nuo ratų blokavimo sistema, paprastai vadinama ABS.

Netinkamas rato virpesių slopinimas lemia trumpalaikius rato atsiplėšimus nuo kelio dangos paviršiaus. ABS sistema tai traktuoja kaip rato blokavimą ir sumažina slėgį stabdžių sistemoje, o tai sąlygoja akivaizdų stabdymo kelio pailgėjimą. Netinkamai veikiantis amortizatorius taip pat gali sutrikdyti trajektorijos stabilizavimo sistemos ESP veikimą.

Organizacijos GIPA atlikti tyrimai rodo, kad saugios amortizatorių eksploatacijos ribos yra nuo 60 000 iki 80 000 kilometrų, o saugumui grėsmę keliantis slenkstis, kurį privalome prisiminti bei kuris turi skatinti mūsų budrumą – tai ribos nuo 80 000 iki 170 000 kilometrų. Čia pateikiamos tokios didelės ridos ribos, nes amortizatorių būklė ir jų nusidėvėjimo laikotarpis labai priklauso nuo kelių kokybės ir rūšies bei transporto priemonės eksploatacijos būdo.

Siekiant išvengti techniškai netvarkingos transporto priemonės eksploatacijos, būtina reguliariai – geriausiai kartą per metus arba kas 20 000–30 000 kilometrų ridos – tikrinti savo transporto priemonių amortizatorių būklę. Toks tyrimas būtinai turi būti atliekamas kiekvienos techninės apžiūros metu.

Be periodinių kontrolinių patikrų, taip pat labai svarbus vaidmuo tenka automobilių dirbtuvių personalui. Vykdant kitus su automobiliu susijusius darbus, pakėlus jį keltuvu (pvz., keičiant ratus), galima atlikti vizualų amortizatorių būklės įvertinimą. Jų gedimus gali rodyti tokie reiškiniai kaip alyvos prasisunkimas arba korozija kotų paviršiuje.

Atliekant pakabos patikrą, taip pat būtina patikrinti su amortizatoriumi sąveikaujančių elementų būklę – guminių-metalinių įvorių, atraminių guolių, slopintuvų ir apsaugų bei spyruoklių. Slopintuvams ir apsaugoms reikia ypatingo dėmesio, nes nuo šių elementų tiesiogiai priklauso amortizatorių veikimas. Slopintuvai riboja maksimalią pakabos eigą. Esant sugedusiems slopintuvams, pasireiškia pakabos „kalimo“ procesas. Amortizatorius tokiu atveju veikia didesnė eiga, nei jam buvo numatyta konstruktorių. Dėl to stūmoklis gali smūgiuoti į amortizatoriaus dugną ir sugadinti jo vožtuvą. Dėl šio gedimo gali atsirasti sunkiai nustatomų bildesių ir, žinoma, sumažėti slopinimo jėga.

Gedimas anksčiau laiko

Be normalaus eksploatacinio nusidėvėjimo, amortizatoriai gali sugesti anksčiau laiko dėl pernelyg didelių smūginių apkrovų, pavyzdžiui, įvažiavus į duobę kelio dangoje arba eismo įvykio metu. Tokiais atvejais būtina atlikti pakabos apžiūrą dėl šių gedimų: amortizatoriaus koto sulinkimas, jo korpuso įlenkimai, sugadintas slopintuvas, įtrūkusi spyruoklė arba sulenkta pakabos svirtis. Net jei vizualiai nenustatomi jokie neatitikimai, tai po tam tikro laiko gali paaiškėti, kad tokio įvykio metu buvo pažeistas koto sandariklis, sukelsiantis alyvos prasisunkimą ir amortizatoriaus gedimą.

Amortizatorių keitimas

Amortizatorius rekomenduojama keisti poromis (kiekvienos ašies). Pats keitimas turi būti atliekamas pagal automobilio gamintojo numatytą technologiją. Šiuolaikiniuose automobiliuose naudojami amortizatoriai – gerai pagaminti ir patvarūs elementai, tačiau negalima pamiršti apie jų eksploatacinį nusidėvėjimą. Be to, jų patvarumui ir ilgaamžiškumui turi įtakos kelių būklė bei eksploatacijos būdas. Todėl reguliariai tikrinkime pakabos būklę, o pastebėtus trūkumus šalinkime nedelsdami. Tai užtikrins mūsų ir kitų eismo dalyvių saugumą.