Europos Sąjungos planai, numantys nuo 2035 m. įvesti pareigą pardavinėti tik nulinės emisijos transporto priemones, šiuo metu peržiūrimi. Tačiau už šios diskusijos slypi platesnis klausimas – kaip Europa gali išlaikyti savo globalų konkurencingumą ir pramonės reikšmę gilios klimato transformacijos laikais?

Ar Europa sugebės vadovauti žaliajai transformacijai, tuo pačiu neprarasdama savo pramonės galios?

Europos automobilių pramonė – kontinento ekonomikos pagrindas – šiandien susiduria su iššūkių lavina. Iš išorės auganti protekcionizmo banga ir nestabilūs prekybos sąlygos apsunkina planavimą ir investicijas. Iš vidaus – ambicingo reguliavimo sistema, susijusi su CO₂ emisijomis, verčia keisti technologijas, kurioms nei rinka, nei esamos technologinės galimybės dar nėra pasiruošusios. Šis pavojingas mišinys yra daugiau nei laikina krizė. Tai testas: ar Europa sugebės pereiti žaliąją transformaciją neprarasdama savo pramonės DNR?

Automobilių dalių gamintojai patiria vis didesnį išlaidų spaudimą, o mažos ir vidutinės šakos įmonės vis dažniau balansuoja ant bankroto ribos. Išlaidos klimato reglamentų laikymui auga, o prekybos barjerai dauginasi. Investicijos lėtėja, o įmonės svarsto perkėlimą už Europos ribų – į vietoves, kurios yra labiau nuspėjamos ir mažiau išlaidos. Darbo vietų praradimas jau ne rizika, o kasdienybė – nuo specializuotų gamyklos darbuotojų iki inžinierių.

Pasaulyje, kur viskas brangu – nuo energijos ir darbo iki reguliavimo atitikties – turime užduoti sau klausimą: kas šiandien daro Europą konkurencingą? Papildomai eskaluoja geopolitiniai įtampos. Nauji Amerikos muitai jau sutrukdė globalius tiekimo grandines, o santykiai su Kinija apsunkinti prieigos prie rinkos ir priklausomybės nuo komponentų baimėmis. Kinijos eksporto apribojimai kritinėms žaliavoms – pavyzdžiui, retųjų žemių elementams, reikalingiems elektromobilių gamybai – parodė, kokia trapi šiandien yra Europos pramonės nepriklausomybė.

Aliarmo signalas Europos ekonomikai

Be koordinuoto atsako Europa rizikuoja atsirasti spąstuose tarp per didelių reguliavimų ir prekybos sutrikimų. Laikinas CO₂ emisijos baudų sušvelninimas yra žingsnis teisinga kryptimi, bet neišsprendžia gilesnės problemos – reguliavimo kelio, kuris gali rimtai pažeisti inovacijas ir būsimas investicijas sektoriuje.

Europos komisija kovą pristatė vadinamąjį „Automotive Action Plan”, kuris patvirtina automobilių pramonės strateginį reikšmingumą. Tačiau siūlomi veiksmai yra per daug konservatyvūs. Be didesnio užmojo, ryžto ir plačios perspektyvos Europa gali prarasti savo pramonės poziciją, o kartu su tuo – darbo vietas jaunimui, pridėtinę vertę ES rinkoje ir mokesčių pajamas valstybėms narėms.

Ką reikia padaryti, kad pakeistume kursą?

Europos automobilių dalių gamintojų asociacijos (CLEPA) teigimu, kad pakeistų kursą, Europa turi imtis konkrečių veiksmų trimis pagrindiniais frontais.

Pirma, būtina atkurti pusiausvyrą prekybos santykiuose ir ratifikuoti tarptautinius susitarimus. Reikia atkurti abipusiškumo principus prekyboje su Kinija ir užtikrinti sąžiningą prieigą prie rinkų. Svarbus bus ir naujas, subalansuotas prekybos susitarimas su JAV – tęsiasi muitų eskalacija gresia pagilinti nestabilumą ir apsunkins Europos įmonių veiklą abiejose Atlanto pusėse. Lygiagrečiai ES turėtų pagreitinti tokių susitarimų kaip Mercosur ratifikaciją, kad diversifikuotų mainų kryptis ir didintų ekonominį atsparumą.

Antra, ES klimato politika turi remtis technologiniu atvirumu. Koncentravimas tik ties elektromobilumu yra rizikingo supaprastinimas. Lygiagreti parama vandeniliui, alternatyviems degalams, hibridiniams sprendimams ar sintetiniams degalams yra būtina, kad leistų įvairiems rinkos segmentams transformaciją pagal jų galimybes ir poreikius. Reguliavimai, per griežtai nustatantys vieną technologinį modelį, riboja inovacijas, didina išlaidas ir neatitinka daugelio valstybių ir gamintojų realijų. Jau šiandien prognozės rodo, kad 2025 m. elektromobilių ir hibridinių plug-in automobilių gamyba bus daugiau nei 1,25 mln. vienetų mažesnė nei buvo numatyta prieš dvejus metus – be kita ko, dėl reguliavimo neapibrėžtumo ir riboto fiskalinio palaikymo.

Ir galiausiai – klimato ambicijos turi būti įtvirtintos pramonės realijose. Europa negali atsisakyti savo gamybos pajėgumų kūrimo ir atspariųjų tiekimo grandinių – tiek akumuliatoriams, elektros varikliams, tiek ir šiuolaikinius vidaus degimo varikliams. Strateginė autonomija nebus įmanoma be technologinio įvairumo ir sisteminės atsparumo. Europos klimato ir pramonės politika turėtų eiti koja kojon – priešingu atveju vietoj konkurencingumo stiprinimo jos lems jo eroziją.

„Europa šiandien reikia mažiau didelių šūkių, o daugiau pragmatinio požiūrio į transformaciją. Žali tikslai yra svarbūs – niekas to neginčija – bet jų įgyvendinimas turi atsižvelgti į realias pramonės galimybes, visuomenės nuotaikas ir globalų ekonomikos kontekstą. Neįmanoma atlikti šios permainos prieš tikrovę. Mums reikia technologinio pliuralizmo, nuspėjamų žaidimo taisyklių ir strategijos, kuri pusiausvyra tarp aplinkos poreikių ir ekonomikos būklės. Šiandien priimti sprendimai nulems Europos vietą būsimoje pramonės tvarkoje. 2035 m. nenorime užduoti sau klausimo: kodėl praradome tai, ką galėjome apsaugoti? Dėl to būtent dabartinė ES institucijų kadencija turi lemiamą reikšmę. Tai momentas sujungti klimato ambicijas su atsakomybe už Europos pramonės ateitį”, – sako Tomašas Bėbenas, Automobilių dalių platintojų ir gamintojų asociacijos (SDCM) valdybos pirmininkas, CLEPA valdybos narys.