10 klausimų apie automobilines alyvas

31 liepos 2013, 22:00

Šiame atraipsnyje aptrasime dažniausiai kylančius klausimus apie automobilines alyvas. Į klausimus atsakė šios srities specialistas Darius Šeštakauskas, dirbantis UAB „P. Markevičius ir Ko“.

1. Kuo skiriasi sintetinė, mineralinė ir pusiau sintetinė alyvos? Kaip ir iš ko jos gaminamos?

Iš tikrųjų tai labai plati tema, todėl gali neužtekti tik kelių sakinių. Tikiuosi, dauguma vairuotojų jau žino, kad šiuolaikinės tepimo alyvos – sudėtingos cheminės medžiagos, kurias sudaro bazinių alyvų ir specialių funkcinių priedų mišinys. Iš tiesų alyvų skirstymas į „sintetines“, „pusiau sintetines“ ar „mineralines“ tarp vairuotojų dar yra labai populiarus, o daugumos sąmonėje tokį skirstymą lemia ant alyvos pakuotės nurodomi jos prekybinio apibūdinimo, pvz., „Fully Synthetic“, „Semi Synthetic“ ar „Multigrade“, ir (ar) jos SAE klampumo, pvz., 5W-40, 10W-40 ar 15W-40, deriniai. Atrodo, viskas labai paprasta: tarkim, apsisprendžiau „palepinti“ savo automobilį „sintetika“ – prašau, renkuosi patį pigiausią derinio „Fully Synthetic“ su „SAE 5W-40“ ar „5W-30“ klampumu variantą ir viskas – „paskutinis technikos žodis“ jau variklyje. Ar tikrai visos „sintetinės“ alyvos vienodos? Ar atsakėte sau į klausimą, kodėl skiriasi visiškai vienodas specifikacijas turinčių alyvų kainos? Šiems atsakymams reikia turėti daugiau informacijos nei daugumos „pigiausių“ alyvų gamintojų pateiktas tradicinis paaiškinimas: „Mes gaminame tokios pačios kokybės, bet pigesnę alyvą, nes neturime tokių didelių reklamos išlaidų.“ Ką galima atsakyti į tokį argumentą?

Kadangi alyvos kokybę dauguma sieja su bazinės alyvos sudėtimi, tai ir panagrinėkime bendrus pagrindinių bazinių alyvų gamybos principus bei API (Amerikos naftos instituto) bazinių alyvų grupių skirtumus, ir daugumą atsakymų rasime patys.

„Klasikiniu“ vertinimu mineralinės bazinės alyvos žaliava – „žalia“ nafta, tačiau šiuolaikinės bazinių alyvų gamybos iš naftos technologijos yra ilgi ir labai sudėtingi distiliacijos ir valymo procesai. Naudojant geresnį valymą, skaidymą ir prisotinimą vandeniliu gaunamos vis švaresnės ir stabilesnės, bet vis mažesnio klampumo bazinės alyvos. Ar galima tokias iš naftos gautas dirbtinai išgrynintas ir modifikuotos sudėties, pvz., III grupės, bazines alyvas jau vadinti sintetinėmis? Nuo ko tai priklauso?

Nepaisant visų vykusių ginčų tarp bazinių alyvų gamintojų ir pačių bazinių alyvų savybių skirtumų, jokio kito, išskyrus API, bazinių alyvų skirstymo tiesiog nėra.

Nors savo savybėmis toli gražu neprilygsta IV ir V grupės bazinėms alyvoms, bet dėl labiausiai chemiškai ir fiziškai transformuotos pradinės mineralinės sudėties, III grupės bazinės alyvos gali būti vadinamos sintetinėms, o gamintojams nedraudžiama naudoti šio „magiško“ žodžio alyvos prekybiniame apibūdinime. Tai yra labai svarbus aspektas, nes tuomet jau aišku, kad pats užrašas „Fully Synthetic“ dar negarantuoja, kad alyvoje yra naudojamos tik cheminės sintezės būdu sukurtos, o ne iš išgrynintos naftos gautos bazinės alyvos.

Taigi į klausimą, ar skiriasi pagal sudėtį „sintetinės“ alyvos, nekalbant apie kitas, manau, jau galite atsakyti ir patys. O ar nuo alyvos sudėties gali priklausyti jos kaina? Be abejo, net labai! Paklausite, o koks gi skirtumas, kokia sudėtis, jeigu alyvos tiksliai atitinka tokias pačias specifikacijas? Vadinasi, yra tokios pačios kokybės? Deja ne, kalbant apie kokybę skirtumas gali būti labai ryškus ir vienodomis specifikacijomis čia neprisidengsi. Reikia neužmiršti labai svarbaus dalyko – bet kuri specifikacija nurodo tik minimalius, o ne maksimalius variklio gamintojo reikalavimus. Be to, paprastai toks atitikimas nustatomas trumpalaikių stendinių, o ne ilgalaikių lauko bandymų pagalba. Dauguma pigiausių alyvų atitinka tik minimalius standarto reikalavimus ir neturi jokio arba tik minimalų rezervą, todėl neužtikrina tinkamo veikimo nuolat pasikartojančiose nestandartinėse situacijose, pvz.: nuolatinis užvedimas žemoje temperatūroje, klampumo praradimas ir tepimo sistemos slėgio kritimas dėl perkaitimo grūstyje ar / ir kuro patekimo ir pan. Ne paslaptis, kad dauguma alyvų gamintojų patys negamina jokių sudėtinių tepimo alyvų komponentų, o savo gamyklose tik sumaišo juos pagal atitinkamos specifikacijos „receptūras“. Neretai tokios alyvos net nėra „gyvai“ testuotos mechanizmų gamintojų laboratorijose, nes tai nemažai kainuoja, todėl tokios alyvos geriausiu atveju yra tik standartinės „kopijos“. Yra toks posakis: „Visada atsiras kažkas, kas pagamins ką nors blogiau ir pasiūlys pirkti tai pigiau“, todėl niekam nelinkiu tapti tokių gamintojų vergais. Alyvas su didžiausiu kokybės rezervu gali pasiūlyti tik tie gamintojai, kurie patys jas kuria ir tobulina kiekvieną dieną, o diegdami naujoves „įteisina“ vis aukštesnius pramoninių specifikacijų reikalavimus. Tarp tokių gamintojų lyderių išskirčiau „ExxonMobil“ korporaciją, kurios gaminamomis tepimo medžiagomis Lietuvoje prekiaujama jau beveik 18 metų, dar nuo tada kai ji vadinosi „Mobil Oil“. Kitaip nei dauguma gamintojų, ši bendrovė visuomet siekia būti kokybiškų tepimo medžiagų rinkos lyderiu, nes pati valdo visą gavybos ir gamybos grandinę, nuolat investuoja į žaliavų paiešką, geresnių savybių bazinių alyvų ir priedų kūrimą, tepimo alyvų ir tepalų gamybos technologijas. Norėdama išskirti, pagal savo naujausias patentuotas technologijas gaminamas, visiškai sintetines variklines alyvas, bendrovė, jau daugiau nei 35 metus jas žymi „Mobil 1“ prekiniu ženklu. Šiandien tai yra 7 kartos „Mobil 1“ alyvos, o jų sudėtyje yra tik pačios „ExxonMobil“ gaminamos keturių rūšių 100 % sintetinės, iš kurių didžiausią dalį sudaro IV (PAO) grupė, bazinės alyvos ir originalus „SuperSyn“ priedų rinkinys. Šių alyvų sudėtys yra patentuotos, todėl galite būti tikri – joks kitas gamintojas negamina tokios sudėties alyvų.

Taigi, rinkdamiesi pigiausią, tegu ir „Fully Synthetic“ alyvą savo automobilio varikliui, neapgaudinėkite savęs, kad įsigyjate aukščiausios technologijos produktą, nes galbūt esate tik kokio nors „eksperimento“ dalyvis.

2. Kokie pokyčiai vyksta ar yra numatomi artimiausioje ateityje kalbant apie variklinės alyvos gamybą?

Kalbant apie dabartines ir ateities tendencijas, reikia pripažinti, kad variklių gamintojų reikalavimai tepimo alyvoms nuolat griežtėja, todėl ir alyvų gamintojai yra priversti naudoti vis aukštesnės kokybės sudėtines dalis. Ypač tai visi pajuto įsigaliojus „Euro 4“ variklių aplinkos taršos apribojimams, techniškai pakeitusiems automobilių, ypač dyzelinių, išmetamųjų dujų sistemas. Šie pokyčiai tiesiogiai palietė ir cheminę alyvų sudėtį, todėl, kad joms degant išsiskirtų mažiau kietųjų suodžių dalelių, azoto oksidų ir kitų kenksmingų medžiagų, visų pirma buvo visiškai atsisakyta naudoti iki šiol populiariausias I grupės bazines alyvas, nes jose sieros ir kitų priemaišų kiekis neribojamas. Antra, buvo pakeista ir standartinių priedų rinkinių sudėtis, nes dalis jų turėjo neleistinai didelį tos pačios sieros, fosforo ir pelenų kiekį. Be abejo, kad po tokių pokyčių, šiuolaikinės variklių alyvos gamybos technologijos pakėlė jų minimalų kokybės lygį, nors pakilo ir jų savikaina. Kitas labai svarbus pokytis yra tai, kad palaipsniui mažės, o ateityje, matyt, ir visai nebeliks, vadinamųjų mineralinių variklinių alyvų poreikio. Buvo sukurtos ir naujos tarptautinių standartų specifikacijos šioms mažo peleningumo (angl. „low SAP‘s“) alyvoms: europinėms lengvųjų automobilių alyvoms „AEA C1“, „C2“, „C3“ ir „C4“ ir komerciniams – „ACEA E6“ bei „E9“, taip pat JAV komercinių automobilių alyvoms „API CJ-4“.

3. Ar galima maišyti variklyje ar pavarų dėžėje esančią sintetinę alyvą su pusiau sintetine arba mineraline? O ar galima maišyti skirtingų gamintojų panašios specifikacijos alyvą? Jei taip, kokiu santykiu?

Jeigu aplinkybės verčia, tai daryti galima. Svarbu, kad maišomos alyvos būtų tos pačios paskirties ir jų specifikacijos nebūtų žemesnės nei rekomenduoja variklio ar pavarų dėžės gamintojas. Maišymas ir maišymo santykis yra išspręstas specifikacijų atitikimo sąlygose. Neužmirškite, kad žemesnės kokybės alyva sumažina ir bendrą mišinio kokybės lygį.

Bet noriu atkreipti dėmesį, kad pasitaiko, nors ir labai retai, kai transmisijoms gaminama sintetinė alyva yra iš polialkileno glikolio (PAG) bazinės alyvos. Ši bazinė alyva priklauso sintetinėms V grupės bazinėms alyvoms, be to nesimaišo su jokiomis kitomis bazinėmis alyvomis, todėl visada būkite įsitikinę, kad maišomų alyvų specifikacijos yra suderintos, arba pasikonsultuokite su specialistais.

4. Ką reiškia ir kaip iššifruojamas alyvos ženklinimas (pvz., API, ACEA, 5 W–40, A3 / B3, SL / CF)?

Tai klasikiniai žymėjimai – vieni jų suteikia informacijos tik apie fizikines savybes, kiti – apie eksploatacines. Manau, kad pirma reikėtų atsirinkti alyvas (-ą) pagal minimalius automobilio gamintojo reikalavimus, o tada, įvertinus klampumą, pasirinkti galutinį variantą. Aišku, labai dažnai pasitaiko atvejų, kai didelio pasirinkimo nėra ar tinkama alyva yra vienintelė. Kitu atveju gali būti, kad gamintojas neturi jokių specifinių reikalavimų arba tiesiog nerandate reikalingos alyvos. Tuomet į pagalbą gali ateiti tarptautinės klasifikacijos, tokios kaip „API“ ar „ACEA“. Abi šios alyvų klasifikacijos yra kelių kokybės lygių sistemos.

„API“ (American Petroleum Institute) yra JAV esančio Amerikos naftos instituto santrumpa. Ši klasifikacija skirsto pagal kokybės lygius įvairios paskirties variklines ir transmisines, išskyrus automatinių transmisijų, alyvas. Nustatant kurį kokybės lygį atitinka variklio alyva, jos savybės turi būti tiriamos laboratorijoje veikiančiuose tam tikrų gamintojų varikliuose. Po bandymų įvertinamas įvairių variklio elementų išsidėvėjimas ir švara, pridegimų ir nuosėdų susidarymas, alyvos rūgštingumo padidėjimas. Šiai klasifikacijai pirmenybę reikėtų teikti, jeigu ieškote alyvos JAV, Japonijos ar kito, bet ne Europos gamintojo varikliui. „API“ klasifikacija visų pirma skirsto automobilių variklines alyvas pagal paskirtį į dvi grupes, žymimas raidėmis: „S“ – alyvos benzininiams varikliams ir „C“ – alyvos komerciniams dyzeliniams varikliams. Papildoma antroji raidė (pvz. „SL“, „SM“ arba „CF“ ar „CH“) nurodo kokybinį alyvos lygį. Kuo jis aukštesnis, tuo tolesnė abėcėlės raidė jį žymi ir įsigaliojęs yra už prieš tai buvusius. Pvz., „API SL“ (priimta 2001 m.) alyva pasižymi geresnėmis eksploatacinėmis savybėmis nei „API SJ“ (1996 m.), o „API SM“ (2004 m.) geresnėmis nei „API SL“ ir „API SJ“. „API C…“ grupės alyvos žymėjimų principas yra toks pat, bet naujesnių specifikacijų žymėjimas dar gali turėti ir papildomą skaičių, pvz.: „API CF-2“, „CH-4“ ar „CI-4“, o jis nurodo kelių taktų, dviejų ar keturių, dyzeliniam varikliui ji skirta. Jeigu neturite jokios kitos informacijos, tik automobilio pagaminimo metus, tai rinkitės alyvą iš tais pačiais metais galiojusio arba aukštesnio „API“ kokybės lygio. Universalios alyvos žymimos bendra simbolika, pvz.: „API SM/CF“. Jūsų nurodomu atveju „API SL/CF“ – universali alyva, skirta naudoti tiek benzininiams automobiliams (atitinkantiems JAV aplinkos taršos reikalavimus iki 2004 m.), tiek komerciniams dyzeliniams be tiesioginio įpurškimo, turintiems turbo pripūtimą ir naudojantiems didelio sieringumo (0,4 %) kurą.

„ACEA“ (Association des Contructeurs Europeens d‘Automobiles) – Europos automobilių konstruktorių asociacija, todėl jos klasifikacija, jeigu nėra jokių kitų nurodymų, reikėtų vadovautis parenkant alyvą Europoje pagaminto automobilio varikliui. Ši klasifikacija skirsto tik variklines, tiek lengvojo, tiek komercinio transporto alyvas, turi ne vieną redakciją ir pakeitimus, todėl nelabai paprasta ją perprasti. Tarkim, alyva atitinkanti minimalius „ACEA A3/B3“ 2004 metų redakcijos klasifikacijos reikalavimus, toli gražu savo savybėmis neprilygsta alyvai, atitinkančiai minimalius „ACEA A3/B3“ 2008 metų redakcijos klasifikacijos reikalavimams, todėl dažniausiai lieka pasitikėti tik naudojamos alyvos gamintoju. Nepateikęs tikslios informacijos, dažnas gamintojas naudojasi šiomis aplinkybėmis ir tiekia vartotojams senesnių reikalavimų žemesnės kokybės, bet pigesnes alyvas.

Šiandien galiojanti 2008 metų „ACEA“ klasifikacijos redakcija išskiria tris alyvų grupes:

• Žymimos raidžių junginiu ir skaičiais: „ACEA A1 / B1“, „A3 / B3“, „A3 / B4“ ar „A5 / B5“ – universalios alyvos, tinkamos lengvųjų automobilių benzininiams ir dyzeliniams varikliams;

• Universalios, tinkamos lengvųjų automobilių benzininiams ir dyzeliniams varikliams, žymimos raide ir skaičiumi: „ACEA C1“, „C2“, „C3“ ar „C4“ – varikliams su specifinėmis dujų šalinimo sistemomis;

• Tinkamos sunkiojo komercinio transporto dyzeliniams varikliams, žymimos raide ir skaičiumi: „ACEA E4“, „E6“, „E7“ ar „E9“.

Viena alyva gali turėti ir kelių grupių žymėjimus, tarkim, „ACEA E7 ir A3/B3“ ar „ACEA A3/ B4 ir C3“. „ACEA“ klasifikacijoje ne visada didesnis skaičius rodo aukštesnę alyvos kokybę, o pasirenkant alyvą, reikia vadovautis tik variklio gamintojo rekomendacijomis.

Naudojamas ženklinimas „5W-40” tai yra variklinės alyvos klampumo išraiška sąlyginiais „SAE“ klasifikacijos klampumo laipsniais. „SAE“ (Society of Automotive Engineers) – JAV automobilių inžinierių draugija. Labai svarbu, kad žinotumėte, jog ši alyvų klasifikacija neskirsto alyvų pagal kokybę, o tik pagal klampumo arba vidinės trinties savybes. „SAE“ klasifikacija naudojama ir transmisinėms alyvoms. Pats žymėjimas susideda iš dviejų, tiesiogiai tarpusavyje nesusijusių, indeksų – tai yra iš „5“ ir 40”. Šalia indekso esanti raidė „W“ (angl.„Winter“) nurodo, kad ši alyva yra skirta paleisti variklį tam tikroje žemoje temperatūroje. Kuo indeksas prie „W“ raidės mažesnis, tuo mažesnis alyvos pasipriešinimas judančioms variklio dalims šalto paleidimo metu, palyginkime: „0W“, „5W“, „10W“, „15W“, „20W“ ar „25W“. Antras indeksas – „40” rodo alyvos klampumą 100 laipsnių temperatūroje, o kuo jis mažesnis, tuo mažesnis alyvos klampumas, plonesnė jos plėvelė bei didesnis tekėjimo greitis, palyginkime: „20“, „30“, „40“, „50“ ar „60“.

Be abejo, neužmirškite, kad automatiškai nereiškia, jog visos alyvos atitinkančios, tarkim, „API SM/CF“ ar „ACEA A3/B4“ ir turinčios tą pačią „SAE 5W-40“ klampumo klasę yra visiškai vienodos kokybės.

5. Ar benzininiams varikliams tinka dyzelinių variklių alyva ir atvirkščiai? Jei ne, kodėl?

Kalbant apie lengvuosius automobilius, atsakymas yra aiškus – taip, tinka. Jau nuo 2004 metų ACEA klasifikacijos reikalavimai griežtai sujungė prieš tai buvusias atskiras, benzininių ir dyzelinių variklių alyvų specifikacijas. Taigi šiandien visos lengvųjų automobilių alyvos, atitinkančios „ACEA“ klasifikacijos reikalavimus, privalo būti „universalios“.

Su komercinio transporto priemonių dyzelinių variklių alyvomis yra kiek kitaip – ilgiausiems veikimo intervalams skirtos alyvos dėl per didelio jų peleningumo netinkamos nei benzininiams, nei dujiniams varikliams.

6. Kaip dažnai rekomenduojama keisti alyvą variklyje ir ar būtina ją keisti, jeigu reguliariai įpilama naujos?

Visų pirma, reikia tiksliai žinoti variklio gamintojo rekomendacijas dėl minimalaus alyvos kokybės lygio ir jį atitinkančio maksimalaus alyvos naudojimo laiko. Jeigu naudojate aukštesnio, nei rekomenduojamo minimalaus, kokybės lygio alyvą, dėl jos naudojimo pailginimo konsultuokitės su variklio ir alyvos gamintojų atstovais. Visada įvertinkite variklio sistemų techninę būklę, savo vairavimo stilių, aplinkos sąlygas, nes tai gali trumpinti, bet nepailginti, alyvos naudojimo laiką. Kaip pagalba vairuotojams į daugumas naujesnių automobilių gali būti įdiegtos įvairios alyvos keitimo priminimo sistemos.

Be abejo, kad alyvą būtina keisti nustatytu laiku, net ir nuolat ją papildyti nauja, nebent pats variklio gamintojas rekomenduoja kitaip, pvz., pasitaiko, kad eksploatuojant stacionarius pramoninius dujinius variklius alyva keičiama tik kapitalinio remonto metu. Automobiliai yra eksploatuojami žymiai sunkesnėmis sąlygomis, todėl paprastai jų variklių gamintojai tokių išlygų nesuteikia. Su išleidžiama alyva iš variklio tepimo sistemos pasišalina įvairūs teršalai, suodžiai, rūgštys ir kitos kenksmingos medžiagos, o per didelė jų koncentracija daro labai didelę įtaką alyvos ilgaamžiškumui ir tepimo kokybei bei sukelia negrįžtamus procesus variklio komponentų paviršiuje. Be to, būtina neužmiršti laiku pakeisti alyvos, oro ir degalų filtravimo elementų. Jeigu alyvos papildymai viršija gamintojo leistinus, rekomenduočiau kuo skubiau pašalinti to priežastis.

7. Ar reikia keisti transmisinę alyvą? Jei taip, kaip sužinoti, kada jau laikas tai padaryti?

Dauguma transmisijų gamintojų yra nustatę tokių alyvų keitimo intervalus, todėl reikėtų jų laikytis. Rekomenduoju jas keisti, net ir tada, kai alyva pripildyta visam transmisijos veikimo laikui (angliškai „for life“). Kodėl tai reikėtų daryti? Kad ir dėl mūsų klimatinių sąlygų, jau nekalbant apie dėvėjimosi įtaką. Tokiomis sąlygomis net originalioje sandariai uždarytoje pakuotėje laikomai alyvai gamintojo garantija yra tik nuo 3 iki 5 metų.

8. Ar gali sutirštėti variklinė arba transmisinė alyva? Jei taip, kokios to priežastys ir ką reikėtų daryti?

Be jokios abejonės, gali. Nuo to tiesiogiai priklauso alyvos ilgaamžiškumas. Tarkim variklinė alyva tirštėja dėl oksidacijos, iš degimo kameros patekusių suodžių bei galimo užteršimo iš išorės per nesandarumus. Transmisinė alyva gali tirštėti labai panašiai, išskyrus, aišku, degalų suodžių įtaką. Šiam procesui labai didelę įtaką turi ir bazinės alyvos sudėtis, ir suderinti priedai. Tirštėjimas didina alyvos klampumą, o tai visų pirma lėtina jos cirkuliaciją, kelia temperatūrą ir slėgį sistemoje, alyvos oksidacija dar spartėja, formuojasi klampi masė, kuri gali blokuoti filtrus ir tepimo kanalus, dėl perkaitimo praranda elastingumą ir sutrūkinėja riebokšliai, sparčiai

dėvisi metaliniai paviršiai. Išeitis labai paprasta – skubus tirštėjimo priežasties pašalinimas ir dalinis ar pilnas alyvos pakeitimas. Galimas ir papildomas sistemos praplovimas. Jeigu ir toliau išvengti šio proceso neįmanoma – alyvos rūšies keitimas pasitarus su specialistu.

9. Pakeitus alyvą ji iš karto pajuodavo. Ar tai normalu ir kodėl taip atsitiko?

Jeigu alyva buvo pakeista – normalu, ypač jeigu variklis yra dyzelinis. Gerai suderintoje alyvoje turi būti priedų, kurių funkcijos yra plauti, skaidyti ir išlaikyti į alyvą patenkančius dispersinio pavidalo teršalus. Jeigu jie šias funkcijas atlieka tinkamai – alyva pajuoduoja. Šie plovimo ir skaidymo priedai šiuolaikinėse variklių alyvose sudaro didžiąją visų priedų dalį. Vien tik alyvos spalva nėra jos kokybės įvertinimo rodiklis.

10. Kai kurie gamintojai į tam tikrus variklius rekomenduoja pilti tik jiems skirtą alyvą. Kodėl taip yra? Ar galima pilti universalią? Jei ne, tai kodėl?

Na, manau, kad bet koks specialių alyvų rekomendavimas yra paremtas variklio gamintojo specifikacijų reikalavimų atitikimu ir, paprastai, galima naudoti visas alyvas, kurios juos atitinka. Jeigu tokių reikalavimų alyva neatitinka, vadinasi, jos naudoti nedera. Apskritai tokie variklių gamintojų apribojimai galimi ir dėl techninių konstrukcinių, ir dėl marketinginių priežasčių. Konkrečiam atvejui reikėtų ieškoti ir atskiro atsakymo. Tam, kad atsakytume dėl universalios alyvos panaudojimo galimybių, reikėtų tiksliai žinoti kas ir kam rekomenduojama. Neišsiaiškinus visų aplinkybių ir priėmus netinkamą sprendimą galimi nemaži finansiniai nuostoliai.

Komentarai

Komentarų nėra. Būkite pirmas!