Start-stop sistema išlieka vienu kontraversiškiausių sprendimų šiuolaikinėje automobilių pramonėje. Vartotojo požiūriu ji dažnai suvokiama kaip varginantis priedas, gamintojo požiūriu – kaip efektyvi priemonė CO₂ emisijoms mažinti homologacijos procedūroje. Praktikoje problema yra sudėtingesnė. Klientai dažnai klausia mechanikų apie galimybę visam laikui išjungti start-stop sistemą. Ar verta tai daryti? Kokie argumentai „už” ir „prieš”?

Automobilinių start-stop sistemų rūšys

Pramoniniame diskurse vis dar dažnai ignoruojamas skirtumas tarp klasikinės start-stop sistemos, pagrįstos starteriu, ir pažangesnių sprendimų, naudojančių vadinamąjį starter-alternatorių.

Klasikinė start-stop sistema, išplitusi kartu su Euro 5 ir Euro 6 normomis, iš esmės yra tradicinės paleidimo sistemos plėtinys. Sustiprintas starteris, AGM arba EFB akumuliatorius bei išplėsta energijos valdymo sistema skirta užtikrinti daugkartinius variklio išjungimo ir pakartotinio paleidimo ciklus trumpais intervalais. Praktikoje tai reiškia žymiai didesnį paleidimo operacijų skaičių, palyginti su automobiliais be šios funkcijos.

Techniniu požiūriu tai nėra neutralus pokytis. Padidėjusi apkrova tenka ne tik pačiam starteriui, bet ir smagračiui, krovimo sistemai bei akumuliatoriui. Automobiliuose, eksploatuojamuose daugiausia miesto eisme, pastebimas ryškiai greitesnis šių komponentų dėvėjimasis. Nemažai reikšmės turi ir komforto aspektas. Daugelyje modelių vėluojantis reakcijos laikas pakartotinai paleidžiant variklį ir jaučiamos vibracijos neigiamai veikia vartotojo požiūrį į sistemą. Praktikoje tai lemia visuotinį funkcijos išjungimą iš karto po automobilio užvedimo.

Situacija iš esmės keičiasi naujesniųjų konstrukcijų, naudojančių starter-alternatorių, atveju – tiek diržu varomoje versijoje (BSG), tiek ir tiesiogiai į alkūninį veleną integruotoje (ISG). Šie sprendimai yra platesnės varomosios jėgos elektrifikacijos tendencijos dalis ir dažniausiai susiję su 48 V borto tinklu.

Tokiose sistemose variklio pakartotinio paleidimo procesas vyksta iš esmės kitaip. Vietoj klasikinio starterio naudojama elektros mašina, veikianti generatoriaus ir elektrinio variklio režimu. Tai leidžia beveik momentaliai ir sklandžiai užvesti variklį, pašalinant senesnėms sistemoms būdingus vėlavimus ir vibracijas.

Eksploatacijos požiūriu tai taip pat reiškia mechaninių apkrovų, būdingų klasikiniam paleidimui, sumažėjimą. Nepastebimas dantračio susikabinimo su smagračio vainiku reiškinys, o pats variklio užvedimo procesas vyksta „švelniau”. Be to, šios sistemos leidžia rekuperuoti energiją stabdymo metu ir trumpam paremti vidaus degimo variklį sukimo momentu, o tai padidina visos varomosios sistemos efektyvumą.

Tačiau tai nereiškia, kad dirbtuvių požiūriu nėra iššūkių. Diegiant 48 V borto tinklą, elektrinių ir elektroninių sistemų sudėtingumas auga. Atsiranda nauji komponentai – DC/DC keitikliai, papildomi akumuliatoriai ir pažangūs energijos valdymo valdikliai. Diagnostika ir remontas reikalauja tinkamos techninės bazės ir kompetencijų, kurios nepriklausomose dirbtuvėse dar nėra standartas.

Start-stop sistema – išjungti ar ne?

Šiame kontekste klausimas dėl start-stop sistemos išjungimo tikslingumo įgauna visai kitą reikšmę. Senesnių, klasikinių sprendimų atveju sprendimas ją išjungti gali būti pagrįstas tam tikromis eksploatacijos sąlygomis – ypač intensyviai važiuojant mieste ir trumpais maršrutais. Paleidimo ciklų skaičiaus sumažinimas tiesiogiai atsiliepia pagrindinių komponentų ilgaamžiškumui.

Starter-alternatoriumi pagrįstų sistemų atveju šie argumentai netenka svorio. Klasikinio starterio eliminavimas ir kitokios sistemos veikimo charakteristikos lemia, kad mechaninio dėvėjimosi problema turi žymiai mažesnę reikšmę. Tuo pat metu vartotojas gauna didesnį komfortą ir papildomas funkcijas, kylančias iš dalinio varomosios jėgos elektrifikavimo.

Start-stop funkcijos išjungimas automobiliuose su BSG arba ISG sistema neteikia esminės naudos komponentų apsaugos požiūriu, nes pats paleidimo procesas negeneruoja tipinių mechaninių apkrovų. Tačiau tai gali sumažinti sistemos energetinį efektyvumą – sistema nustoja rekuperuoti energiją stabdymo metu ir rečiau naudoja sukimo momento paramos funkciją, kas ilgainiui lemia didesnį degalų sąnaudas. Kita vertus, specifinėmis eksploatacijos sąlygomis – pavyzdžiui, labai trumpais maršrutais, intensyviu važiavimu ar esant žemoms temperatūroms – start-stop išjungimas gali pagerinti automobilio elgsenos nuspėjamumą ir sumažinti visos 48 V elektrinės sistemos darbo ciklų dažnumą.

Apibendrinant – apie realią ir apčiuopiamą naudą išjungus start-stop sistemą galima kalbėti daugiausia senesnių, tradicinių šio sprendimo versijų atveju. Starter-alternatoriumi pagrįstos sistemos yra pažangesnės ir, žinoma, ne visiškai apsaugotos nuo techninių problemų. Tačiau jų deaktyvavimas turi mažai prasmės.

Kaip visam laikui išjungti start-stop sistemą?

Klausimas apie galimybę visam laikui išjungti start-stop sistemą reguliariai grįžta pokalbiuose su dirbtuvių klientais. Daugeliu atvejų nebėra kalbama net apie važiavimo komfortą – veikiau apie įsitikinimą, kad deaktyvavimas pailgins komponentų tarnavimo laiką. Problema ta, kad šiuolaikinių automobilių konstrukcijos požiūriu atsakymas nėra nei paprastas, nei universalus.

Priešingai paplitusiai nuomonei, start-stop sistemą retai galima išjungti „visam laikui” naudojant standartinį diagnostinį testerį. Tai tiesiogiai lemia faktas, kad šis sprendimas yra neatsiejama išmetamų dujų mažinimo strategijos dalis ir automobilio homologacijos elementas. Todėl gamintojai oficialiosiose aptarnavimo procedūrose nenumato galimybės jį visam laikui deaktyvuoti per valdiklio nustatymą.

Tačiau tai nereiškia, kad dirbtuvė neturi jokių priemonių. Praktikoje egzistuoja keli metodai, kurie – priklausomai nuo markės ir automobilio architektūros – leidžia apriboti arba visiškai pašalinti sistemos veikimą. Sprendimas, dažniausiai aptinkamas tokių koncernų kaip Volkswagen, BMW ar Mercedes-Benz automobiliuose, yra paskutinės sistemos būsenos įsiminimo funkcijos aktyvavimas. Praktikoje tai reiškia, kad jei vairuotojas mygtuką paspaudęs išjungs start-stop, automobilis po pakartotinio užvedimo išsaugos šį nustatymą. Tai nėra visiškas deaktyvavimas, nes vartotojas bet kada gali sistemą vėl įjungti – mygtuku arba atitinkama automobilio jutiklinio skydelio funkcija.

Kitas metodas – įsikišimas į sistemos veikimo ribų parametrus. Daugelio valdiklių atveju galima modifikuoti sąlygas, kurias reikia įvykdyti, kad start-stop funkcija aktyvuotųsi. Tai apima, inter alia, akumuliatoriaus įtampą, darbo temperatūrą ir automobilio energetinę pusiausvyrą. Atitinkamas šių reikšmių „pastūmimas” lemia, kad sistema lieka aktyvi tik teoriškai – praktikoje netenkinamos jos veikimo sąlygos ir variklis neišjungiamas. Tai gana efektyvus sprendimas, nors jo prieinamumas priklauso nuo konkrečios platformos ir valdiklio programinės įrangos.

Pažangiausias, tačiau kartu ir rizikingiausias variantas – tiesioginis įsikišimas į valdančiųjų modulių, tokių kaip ECU ar BCM, kodavimą. Tam reikia aptarnavimo priemonių, kuriomis paprastai disponuoja įgaliotieji servisai, ir gero automobilio architektūros išmanymo. Neteisinga konfigūracija gali sukelti diagnostines klaidas arba sutrikdyti kitų su energijos valdymu susijusių sistemų veikimą.

Žymiai kontraversiškesni yra bandymai deaktyvuoti sistemą manipuliuojant akumuliatoriaus jutikliu (IBS), naudojamu visų pirma BMW automobiliuose. Jutiklio signalo trikdymas lemia, kad start-stop sistema nebesiaktyvuoja, tačiau kartu sutrikdo visą energijos valdymo algoritmą. Praktikoje tai gali sukelti krovimo problemas, valdiklių klaidas bei sutrumpinti akumuliatoriaus tarnavimo laiką. Dirbtuvės požiūriu tai sprendimas, kurio geriau vengti.

Lygiagrečiai funkcionuoja plati neoficialių sprendimų rinka. Vienas populiariausių – vadinamieji start-stop emulatoriai, kurie automatiškai deaktyvuoja sistemą po kiekvieno automobilio užvedimo, imituodami vairuotojo mygtuko paspaudimą. Šis sprendimas yra palyginti paprastas ir veiksmingas, tačiau susijęs su įsikijimu į elektros instaliaciją ir sunkiai gali būti laikomas profesionaliu dirbtuvės požiūriu.

Dirbtuvės požiūriu esminis yra ne tik klausimas „ar galima išjungti start-stop”, bet visų pirma „ar tai turi prasmę konkrečiu atveju”. Senesnių konstrukcijų atveju atsakymas dažnai yra teigiamas. Naujesnių – ypač tų su 48 V borto tinklu – atveju įsikišimas į sistemos veikimą turėtų būti gerai apgalvotas ir iš anksto išaiškintas klientui su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.