Šiuolaikinės transporto priemonės turi pažangius elektroninius sistemas, todėl jų remontui labai svarbū yra OBD (angl. On-Board Diagnostics) diagnostikos sistemos. Dėka jų galima realiu laiku stebėti variklio ir kitų transporto priemonės sistemų veiklą. Pristatome OBD istoriją trumpai ir svarstome, kas ateityje pakeis šį sprendimą.

OBD I – elektroninės diagnostikos pradžia

OBD I sistema atsirado XX a. 9-ajame dešimtmetyje kaip atsakas į poreikį geriau kontroliuoti išmetamųjų dujų emisijas. Tačiau tai buvo labai pagrindinė sistema, kurios funkcionalumas skyrėsi priklausomai nuo transporto priemonės gamintojo. OBD I leido daugiausia aptikti gedimus, susijusius su degalų sistema ir išmetamųjų dujų emisijomis, tačiau neegzistavo joks bendras standartas – kiekvienas gamintojas naudojo savo jungtis, komunikacijos protokolus ir gedimų kodus.

OBD II – standartas, kuris revoliucionizavo diagnostiką

Reaguodami į OBD I apribojimus, XX a. 10-ojo dešimtmečio viduryje buvo pristatyta OBD II sistema. JAV ji tapo privaloma visoms naujoms transporto priemonėms nuo 1996 metų, Europoje buvo įdiegta palaipsniui nuo 2001 metų (benzininėms transporto priemonėms) ir 2004 metų (dyzelininėms transporto priemonėms).

Kuo OBD II skiriasi nuo savo pirmtako?

OBD II pristatė bendrą diagnostikos jungtį (16 kontaktų) ir vienodą gedimų kodų rinkinį (vadinamuosius DTC kodus – Diagnostic Trouble Codes). OBD II taip pat leidžia realiu laiku nuskaityti daugybę duomenų, tokių kaip variklio temperatūra, kuro ir oro mišinio sudėtis, slėgis įsiurbimo kolektoriuje ar variklio sukimosi dažnis. Tai užtikrina platesnį stebimų parametrų spektrą.

Sistema nuolat stebi katalizatoriaus, lambda zondų, išmetamųjų dujų recirkuliacijos sistemos (EGR) ir kitų emisijas veikiančių elementų veiksmingumą. Svarbiausia transporto priemonių naudotojų ir mechanikų požiūriu, kad dėka OBD II galima naudoti universalius diagnostikos skanerius ir mobiliąsias programėles, kurios leidžia naudotojams savarankiškai stebėti transporto priemonės būklę.

Kas toliau? Ar artėja OBD III?

Nors OBD II veikia jau daugiau nei du dešimtmečius, jos pagrindiniai principai išlieka aktualūs. Tačiau technologijų plėtra ir kintantys aplinkosauginiai reikalavimai verčia keistis toliau. Metų metais kalbama apie OBD III koncepciją, nors ji dar nėra oficialiai apibrėžta.

Koks turėtų būti OBD III? Nuotolinė diagnostika…

Esminis transporto priemonių diagnostikos pokytis vyksta mūsų akivaizdoje. Nors plačiai nenaudojamas pavadinimas „OBD III”, be abejo, nauju standartu ateityje turi tapti diagnostikos duomenų perdavimas realiu laiku. Nepriklausoma automobilių rinka kovoja už tai, kad šie duomenys galėtų patekti ne tik į automobilių gamintojų įgaliotus serviso centrus, bet ir į nepriklausomas dirbtuves. Planuojama taip pat nuotoliniu būdu dalį informacijos pateikti atitinkamiems organams (pvz., emisijų kontrolės stotims ar aplinkosaugos institucijoms).

Nuotolinės diagnostikos principas yra paprastas. Transporto priemonė su gedimais galėtų būti nedelsiant iškviesta remontui arba gauti pranešimą apie artėjantį tikrinimo poreikį. Ateities diagnostikos sistemų versijos turi būti integruotos su intelektualiosiomis vairuotojo pagalbos sistemomis ir autonominėmis transporto priemonės funkcijomis, užtikrinant išsamų techninės būklės valdymą.

Ar OBD II bus pakeista?

Nors kažkas panašaus į OBD III standartą dar nėra oficialiai priimta kaip norma, daugelis jos koncepcijos elementų jau dabar atsispindi šiuolaikinėse transporto priemonėse. Gamintojai diegia nuotolinio stebėjimo funkcijas, OTA (angl. over-the-air) atnaujinimus ir telematikos sistemas, kurios žymiai išplečia klasikinės OBD II galimybes.

Ateityje tikėtina ne tiek OBD II pakeitimas viena nauja sistema, kiek jos evoliucija protingesnių, susietų diagnostikos sprendimų kryptimi. Esminis čia bus taip pat duomenų saugumas ir vairuotojų privatumas, nes nuotolinė diagnostika susijusi su didelio kiekio informacijos perdavimo ir saugojimo būtinybe.