Visuose šiuolaikiniuose automobiliuose su mechanine pavarų dėže vairuotojas prietaisų skydelyje gauna pasiūlymą perjungti pavarą – paprastai rodyklės pavidalu ir siūlomos pavaros numeriu. Tai borto kompiuterio funkcija, kuri, pasak gamintojų, turėtų padėti ekonomiškai vairuoti. Problema ta, kad šių rekomendacijų laikymasis gali duoti priešingus rezultatus nei tikėtasi – ypač ilgalaikėje perspektyvoje. Be to, už tariamos kompiuterio “pagalbos” dažnai slypi ne tiek geri ketinimai vairuotojui, kiek rinkodara ir teisėkūros spaudimas.

Kompiuteris nežino, kaip jūs iš tikrųjų vairuojate

Sistema, siūlanti pakeisti pavarą, veikia pagal paprastus algoritmus. Jų pagrindinis tikslas – kuo greičiau pereiti į aukštesnes pavaras, kad variklis veiktų kuo mažesniais sūkiais. Tai reiškia mažesnį degalų suvartojimą ir mažesnes emisijas, tačiau tai dažnai veda prie vairavimo su variklio sūkiais žemiau 1500 aps./min – t.y. tame diapazone, kuriame variklis (ypač benzininis) ne tik dirba neefektyviai, bet kartais būna net perkrautas.

Dėl to automobilis greitėja vangiai, transmisijos sistema dirba su akivaizdžiomis pastangomis, o variklis labiau kenčia nuo tokių reiškinių kaip LSPI (priešlaikinis uždegimas esant žemiems sūkiams ir didelei apkrovai), kuris gali sukelti rimtus stūmoklių ir įdėklų pažeidimus. Galiausiai, pažeidimai, atsiradę dėl ilgalaikio variklio perkrovimo, kainų požiūriu gerokai viršys potencialias degalų ekonomijos sutaupymas. Tarp potencialių problemų, be variklio gedimo, priešlaikinio nusidėvėjimo rizika kyla variklio ir pavarų dėžės pagalvėms bei pačiai pavarų dėžei.

Gerai popieriuje, blogiau kelyje

Tačiau tokių sprendimų kilmė neturi daug ką bendro su rūpinimusi variklio patvarumu ar vairuotojo patogumu. Iš tikrųjų pavarų perjungimo siūlymo funkcija buvo sukurta tam, kad automobilis pasiektų labai žemas degalų sąnaudų vertes oficialiuose homologacijos testuose. Būtent laboratorinėmis sąlygomis – pagal nustatytas matavimo procedūras – kuo greitesnis perėjimas prie aukštų pavarų leidžia gamintojui pasiekti įspūdingus degalų sąnaudų ir CO₂ emisijų rezultatus, kurie vėliau patenka į katalogus ir reklamos kampanijas.

Taigi tai nėra vien tik naudingumo įrankis, bet taip pat, o galbūt pirmiausia, priemonė atitikti vis griežtesnius Europos Sąjungos nustatytus išmetamųjų teršalų standartus. Koncernams tai reiškia reikalavimą sumažinti viso automobilių parko emisijas, o kiekviena dešimtoji litro dalis, “sutaupyta” popieriuje, gali turėti finansinę reikšmę milijonų eurų mastu.

Rinkodara vietoj mechanikos

Vairuotojui tai sukelia tam tikrą paradoksą: automobilis yra “išmokytas” optimaliai veikti testavimo sąlygomis, kurios mažai ką bendro turi su kasdiene eksploatacija. Vairavimas mieste, dinamiškas greitėjimas, važiavimas į kalną ar kelionė su pilnu keleivių komplektu. Šiose situacijose varikliui reikia žymiai aukštesnių sūkių, kad jis veiktų lanksčiai ir su atitinkamu sukimo momento rezervu. Tuo tarpu borto kompiuteris ir toliau siūlys perjungti aukštesnę pavarą, dažnai netgi absurdišką, pvz., ketvirtą pavarą prie 40 km/val. arba šeštą pavarą prie 60 km/val.

Blogų įpročių formavimas

Ypač nerimą kelia tai, kaip tokie nurodymai veikia jaunus vairuotojus. Žmonės, kurie mokosi vairuoti šiuolaikinius automobilius, kuriuose pavarų perjungimo funkcija yra aktyvi, įgyja klaidingų įsitikinimų. Užuot mokęsi dirbti su varikliu iš klausos ir jausdami akseleratoriaus pedalą, jie susitelkia į tai, kad kuo greičiau “nutildytų” kompiuterį, kuris nuolat reikalauja pavarų perjungimo.

Tokie žmonės dažnai nesupranta, kodėl kartais reikia pereiti į žemesnę pavarą, net jei nekalbama apie lenkimą. Jie nežino, kada variklis vargsta, nes indikatorius nesiūlo pavaros sumažinimo. Dėl to įpročiai, įgyti vairavimo mokymuose, gali nulemti transporto priemonės eksploatavimą toli gražu ne optimaliomis sąlygomis. Tai savo ruožtu lemia ne tik pagreitintą transmisijos sistemos nusidėvėjimą, bet ir sumažina saugumą situacijose, kuriose reikalinga ryžtinga reakcija.

Sveikas protas virš dirbtinio intelekto

Žinoma, nekalbama apie visišką kompiuterio nurodymų ignoravimą. Jie gali būti naudingi kaip orientacija, ypač tolygiai važiuojant kelyje. Problema prasideda tada, kai vairuotojas besąlygiškai vykdo kiekvieną komandą, nepriklausomai nuo konteksto. Gerai jaučiamas pavarų perjungimo momentas, reagavimas į variklio garsą ir elgseną, sukimosi greičio ir sukimo momento reikšmės supratimas – visa tai elementai, kurių negalima pakeisti ikona prietaisų skydelyje.

Nepaisant išorinio įspūdžio, važiavimas su šiek tiek aukštesniais sūkiais, pavyzdžiui, 2000–3000 aps./min. diapazone, gali būti naudingesnis variklio patvarumui ir vairavimo komfortui nei griežtas kompiuterio rekomendacijų laikymasis. Ypač benzininiuose automobiliuose ir tuose su turbo pripūtimu, verta leisti varikliui “kvėpuoti”, o ne jį “smaugti”.

Pavarų perjungimo siūlymo funkcija mechaninių pavarų dėžių automobiliuose buvo sukurta kaip atsakas į gamintojų rinkodaros ir teisinius poreikius, nebūtinai kaip vairuotoją palaikantis įrankis. Nors ji gali būti naudinga ramus važiuojant kelyje, jos piktnaudžiavimas kasdieniniame eisme veda prie blogų įpročių, transmisijos sistemos perkrovų ir vairavimo lankstumo praradimo.

Todėl verta į tokius nurodymus žiūrėti su atsargumu ir traktuoti juos kaip laisvas rekomendacijas, o ne absoliučius įsakymus. Mechaninės pavarų dėžės atveju vairuotojas yra paskutinė instancija – ir būtent jis, o ne algoritmas, turėtų nuspręsti, kada pavarų perjungimas tikrai turi prasmę.