Žmogus automobiliu vidutiniškai nuvažiuoja 20000 km per metus. Nepildamas benzino ar dyzelino, jis gali sutaupyti apytiksliai 2000 – 3000 litų!

Vis labiau brangstant benzinui ir dyzelinui vairuotojai ieško būdų, kaip važiuoti pigiau. Tačiau pasirinkimas nedidelis – tik gamtinės dujos ir elektros energija. Dujų įranga vis labiau populiarėja, ypač kai degalinėse matome akivaizdų kainų skirtumą. Be to, šis kuras ekonomiškas – suskystintos automobilinės dujos, palyginus su benzinu, yra perpus pigesnės. Važiuoti dujomis apsimoka, jei per metus nuvažiuojama daugiau kaip 10 000 km ir dujų įranga planuojama naudoti bent kelerius metus.

Automobilių kurui naudojamos angliavandenilinės dujos žinomos jau daugiau nei 150 metų. Pirmą kartą jas dar 1860 metais panaudojo vienas vidaus degimo variklių kūrėjų – J. Leonoiras. Šiais laikais automobiliams naudojamos dviejų rūšių dujos: suskystintų propano ir butano dujų mišinys ir suslėgtos gamtinės dujos. Suslėgtos gamtinės dujos nelabai pasiteisino, o suskystintos vis plačiau naudojamos visame pasaulyje. Jų paruošimas naudojimui, eksploatavimo įrangos paprastumas ir negriežti techniniai reikalavimai lėmė spartų suskystintų dujų populiarėjimą.

Suskystintos naftos dujos (SND) (angl.: LPG – liquefed petroleum gas) – natūralus angliavandenilio kuras, sudarytas iš propano ir butano. Jis gali pavirsti skysčiu, kai yra suslegiamas ir sugrįžti į dujinę būseną atmosferiniame slėgyje. Tai reiškia, kad dujos gali būti lengvai ir patogiai kaupiamos ir saugomos skysčio pavidalu. Tai – svarus pranašumas prieš gamtines dujas, kurios į skystį pavirsti gali tik žemoje temperatūroje. Dujos, turi daug potencialo būti naudojamos kaip automobilių variklių kuras. Tai yra nebrangus, švarus kuras, turintis didelį oktaninį skaičių (130), todėl jis nedetonuoja (palyginimui – populiariausio Lietuvoje naudojamo benzino oktaninis skaičius yra 95). Todėl ir dabar, ir ateityje gamtinės dujos atitiks leistinas išmetamų dujų normas. Gamtinės dujos, kaip variklių kuras, gali būti lygiagrečiai naudojamos ir su benzinu ar dyzelinu, ir atskirai – specialiuose, išskirtinai gamtinių dujų naudojimui sukurtuose varikliuose.

LPG pranašumai, palyginti su benzinu:

·       –Taupumas – dujų kaina yra vidutiniškai du kartus mažesnė nei benzino.

·       –Atsparumas detonacijai (variklio detonacija praktiškai neįmanoma).

·       –Nėra medžiagų, ardančių katalizatorių.

·       –Dujų mišinys greitai ir beveik visas sudega, todėl nesusidaro nuodegų ant stūmoklių vožtuvų ir uždegimo žvakių.

·       –Ekologija – kenksmingų medžiagų išmetamosiose dujose kiekis kelis kartus mažesnis.

Visa tai padeda sutaupyti dvigubai daugiau lėšų degalams ir 30-40 proc. pailgina variklio tarnavimo laiką.

Dujų įranga pagal savo konstrukciją, paskirtį ir sudėtį yra skirstoma į keturias kartas, kurių kiekvieną mėginsime aprašyti, pradedami paprasčiausia, baigdami populiariausia tiesiogine arba ketvirta dujų įrangos karta.

Pirmos kartos dujų įranga tinkama seniems automobiliams su paprasta karbiuratorine degalų tiekimo sistema arba mono įpurškimu. Dujas į variklį paduoda maišytuvas, kuris montuojamas šalia oro srauto matuoklės. Šią dujų įrangą rekomenduojama dažnai reguliuoti – keičiantis orams, keičiant oro filtrą. Jos praktiškai neįmanoma sureguliuoti „universaliai”, kad ji gerai dirbtų įvairiomis sąlygomis. Ši įranga labai priklausoma nuo automobilio elektrinės dalies (laidų, žvakių). Jei netvarkinga elektros sistema, dujų įranga pradeda „šaudyti” (įvyksta atbulinis smūgis). Įvykus šūviui, gali trūkti guminės žarnelės, lūžti oro filtro dėžė, sulinkti oro srauto matuoklė. Dažnu atveju, po šūvio automobilis negali važiuoti nei benzinu, nei dujomis. Todėl ši įranga rekomenduojama tik seniems automobiliams (be tiesioginio įpurškimo sistemos). Montuojant dujų įrangą būtina pakeisti automobilio žvakes bei žvakių laidus. Taip pat reikia nusiteikti jas dažnai reguliuoti, nes jos nėra universalios ir tinkamos staigiai besikeičiančioms oro sąlygoms.

Antros kartos dujų įranga – tai patobulinta pirmos kartos įranga. Ji dujas reguliuoja lambda zondu. Tad ją montuoti galima tik į tuos automobilius, kurie turi lambda zondus. Vietoje varžto, naudojamo pirmos kartos sistemoje, čia dujų padavimą reguliuoja mažas variklis, esantis dujų padavimo žarnoje. Jis užtikrina optimalų dujų padavimą (nepriklausomai nuo automobilio greičio). Šio varikliuko pagalba mišinys riebinamas arba „liesinamas”, kol pasiekiamas optimalus variantas. Tokia dujų įranga, naudojanti optimalų mišinį, mažiau kenkia varikliui ir labiau tausoja aplinką (degimo kamera neišsausėja, ilgėja katalizatoriaus bei išmetimo sistemos tarnavimo laikas). Šios dujų įrangos nereikia taip dažnai reguliuoti, kaip pirmosios kartos. Tačiau esminis trūkumas išlieka, tai – atbulinių šūvių (sprogimų) grėsmė. Tad elektros sistema privalo būti sutvarkyta idealiai.

Siekdami apsaugoti automobilius nuo žalos, patiriamos dėl atbulinių smūgių, automobilių dujų sistemų kūrėjai įrangą tobulino. Taigi, trečios kartos dujų sistema nuo pirmos ir antros skiriasi tuo, kad dujos yra paduodamos tiesiai į kolektorių prieš įsiurbimo vožtuvus. Toks dujų padavimas leidžia praleisti tą etapą, kai dujos iš maišytuvo maišosi kartu su oru ir oro paemimo žarna bei kolektoriumi keliauja į variklį. Todėl dujų šūvių tikimybė išnyksta. Toks dujų padavimas yra saugesnis, o dėl įmontuoto dujų maišytuvo sumažėja ir paimamo oro kiekis. Šiuo atveju jo nelieka, tad variklio galia beveik nemažėja arba mažėja iki nejuntamo lygmens. Trečia dujų sistemos karta neprigijo tik todėl, kad atsirado naujesnė – ketvirtos kartos dujų įranga. Be to, trečios kartos sistemų minusas buvo tas, kad jos netiko „Euro4“ varikliams. Taip pat, sugedus lambda zondui, dujų įranga nebeveikia.

Ketvirtos kartos dujų įranga yra šiuo metu populiariausia ir dažniausiai montuojama į automobilius. Tai tiesioginio įpurškimo dujų įranga, kuri turi labai daug privalumų ir yra pakankamai universali. Ji tinka daugeliui automobilių su skirtingais varikliais, galingumu ir komplektacija. Ši įranga yra universali tuo, jog nėra pritaikyta konkretiems varikliams. Jai naudojamas kompiuteris, kuris pajungiamas prie konkretaus variklio ir nuskaito reikšmes bei prie jų adaptuoja dujų purkštukus (taip, kaip kompiuteris valdo benzino purkštukus). Dujų įranga automobiliams susideda iš daugelio komponentų. Svarbiausi jų: dujų purkštukai, dujų reduktorius, dujų kompiuteris (ECU), dujų balionas ir multivožtuvas. Pašilus varikliui, dujų įranga pati automatiškai persijungia iš benzino rėžimo į dujų. Persijungimas yra nejuntamas, nesukelia jokių trūkčiojimų. Dujoms pasibaigus, kompiuteris automatiškai apie tai įspėja vairuotoją ir perjungia sistemą į benzino rėžimą. Kiekvienam dujų purkštukui dirbant lygiagrečiai benzino purkštukui, yra išsaugomas variklio dinamiškumas, dujų mišinio riebumas atitinka benzino mišinio riebumą ir saugo tiek katalizatorių, tiek automobilio variklį.

Daugelis vairuotojų, turinčių dujomis varomus automobilius, jau įvertino šio kuro pranašumus, palyginti su benziną naudojančiais automobiliais. Šiuo metu tarp automobilių vairuotojų vis daugiau dėmesio sulaukia suskystintos naftos dujos (SND) ir šių dujų įrangos montavimas. Dabartinė benzino ir dyzelino kainų augimo banga lemia tai, kad daugelis vairuotojų renkasi alternatyvą – automobilines dujas.

Dujų įranga šiais laikais yra pakankamai patobulėjusi, tad dauguma nuostatų apie dujų keliamą žalą automobilio varikliui yra neteisingos. Visi kalbinti vairuotojai, kurių automobiliuose sumontuota dujų įranga, sutinka, kad smarkiai eskaluotas galios praradimo aspektas šiais laikais nebėra toks opus. Modernios dujų įrangos sistemos sugeba LPG dujų efektyvumą pasiekti panašų į benzino efektyvumą. Teorinis galios nuostolis, nurodytas dokumentuose, yra vos 10 proc. Vis dėlto, sėdus prie vairo, tai pajusti sunku. Ypač jei kalbame apie galingą automobilį. Dujomis varomų automobilių savininkai turi susitaikyti, kad kiek dažniau teks keisti uždegimo žvakes ir dar kelias variklio detales, bet jos nėra brangios. Didesnių bėdų, nei galios netekimas ar sumažejusi bagažinė, pasitaiko, jei į automobilį dujų įrangą montavo nekompetentingi montuotojai. Dažniausiai dėl nesandariai sujungtų agregatų į saloną ima skverbtis dujos. Būtent dėl to automobilių su dujų įranga nepriima į jokias požemines stovėjimo aikšteles: prastai ventiliuojamose patalpose dujos, kurios užvedus automobilį gali užsidegti, po truputį kaupiasi.

Šiuo metu populiariausios yra tiesioginio įpurškimo dujų įrangos, kurios yra skirtingos savo tipais, komplektacija ir kaina. Dujų įrangą vis dažniau galima pamatyti sportiniuose automobiliuose su turbinomis. Ženklus transporto priemonių, varomų automobilinėmis dujomis augimas įrodo, kad dujos yra žymiai pranašesnės už tradicinį kurą. Dujų įrangos paklausos augimas lėmė ir tai, kad automobilių kompanijos pradėjo gaminti automobilius su jau įmontuota dujų įranga.

Pasaulyje egzistuoja daugelis dujų įrangos gamintojų. Ne paslaptis, kad geriausia dujų įranga yra gaminama Olandijoje ir Italijoje, tačiau vis dažniau Lietuvoje galima pamatyti dujų įrangą, pagamintą Lenkijoje ir Turkijoje. Šių šalių dujų įranga beveik nenusileidžia savo kokybe, o jų kaina yra daug mažesnė.