Buvo laikai, kai kai kurie gamintojai ant pavarų dėžių klijuodavo lipduką su užrašu „alyva visam automobilio gyvenimui”. Iš šiandienos perspektyvos sunku įvertinti, ar tai buvo inžinerinio optimizmo apraiška, rinkodaros triukas, ar tiesiog skaičiavimas, kad dauguma vairuotojų nesulauks momento, kai šis pažadas taps neįmanomas įvykdyti. Kad ir kaip būtų — mechanikai, kurie dabar remontuoja tas dėžes, turi savo nuomonę šiuo klausimu.

Transmisinė alyva mechaninėje pavarų dėžėje atlieka dvi užduotis, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti prieštaringos. Ji vienu metu tepa ir aušina. Tepimas reiškia trinties tarp krumpliaračių, sinchronizatorių ir guolių mažinimą — kuo geresnė alyvos plėvelė, tuo žemesnės darbinės temperatūros ir lėtesnis dėvėjimosi tempas. Aušinimas yra cirkuliacijos pasekmė: alyva perima šilumą nuo labiausiai apkrautų elementų ir ją pašalina per aliuminio arba ketaus dėžės korpusą. Kai alyvos lygis nukrenta, abu šie procesai vienu metu praranda efektyvumą — ir prasideda bėdos.

Alyvos problema mechaninėje pavarų dėžėje retai pasireiškia staiga. Sandarikliai sensta ir praranda elastingumą. Korpusai patiria mikropažeidimų, kurių savininkas nepastebi per nedidelį susidūrimą. Dėl vertikalaus prasisunkimo pro pažeistą riebokšlį kas keletą tūkstančių kilometrų netenkama po kelis mililitrus — trumpuoju laikotarpiu nepastebima, ilguoju mirtina. Kol kas nors išvis susimąsto patikrinti alyvos lygį dėžėje, guoliai jau gali kelis mėnesius dirbti sąlygomis, kuriomis jų projektinis tarnavimo laikas sutrumpėja perpus arba dar daugiau.

Yra ir dar viena problema, apie kurią kalbama retai, o kuri ypač pasireiškia dėžėse, turinčiose gamykliškai sandarintus guolius — vadinamuosius „amžinojo tepimo” guolius. Tokie guoliai turi savą tepalą, uždarytą tarp sandarinamųjų diskų. Po kelerių metų eksploatacijos šį tepalą palaipsniui išplauna dėžės alyva, kuri prasiskverbia pro sandariklius. Rezultatas nenuspėjamas: viename guolyje lieka pakankamai savo tepalo, papildyto dėžės alyva, o gretimame — beveik nieko. Dviejų vienodų guolių tepimo sąlygos toje pačioje dėžėje gali būti visiškai skirtingos — ir jokie išoriniai matavimai to neaptiks.

Transmisinės alyvos keitimas ten, kur gamintojas numato tokią galimybę ir kur yra išleidimo anga, yra viena pigiausių draudimo polisų nuo brangaus dėžės remonto. Mechanikui tai taip pat išskirtinė diagnostinė proga, kurios negalima praleisti: išleistos alyvos spalva, jos konsistencija, kvapas, o visų pirma metalo drožlių kiekis, susikaupęs ant išleidimo kamščio magneto — tai informacija, kuri apie dėžės būklę pasako daugiau nei ne vienas bandomasis važiavimas. Tamsiai pilka, klampi alyva, pilna metalo dulkių, yra vienareikšmiška žinia. Švari, tik šiek tiek patamsėjusi alyva be suspensijos yra ženklas, kad dėžė dirba sąžiningai ir kol kas nėra gedimo požymių.