Per 100 metų stabdžių trinkelės iš medinių blokų, padengtų oda, išsivystė į trinkeles, kurių trinties junginiai  bandomi laboratorijose. 

Stabdžių trinkelių istorija prasideda tuo metu, kai pagrindinė transporto priemonė yra arklių traukiamas vežimas. Stabdoma būdavo spaudžiant medinį bloką prie rato, naudojant specialią svirtį. Įdomu tai, kad ši technologija taip pat buvo naudojama automobilių gamybos pradiniame etape. Savo pirmosiose mechaninėse transporto priemonėse Karl Benz naudojo medinius blokelius, padengtus oda.

Kitas etapas buvo trinties medžiagų arba mišinių kūrimas, kuris yra modernių stabdžių trinkelių pagrindas. Pirmasis mišinys buvo sukurtas XIX amžiaus pabaigoje, jį sudarė medvilnė, prisotinta lipnia medžiaga, pvz.: bitumu. Deja, esant santykinai žemai temperatūrai -150 °C, medžiaga susiskaido, taigi prarandamos jų trinties bei medžiagos savybės.  Dėl to medvilnė buvo pakeista asbesto audiniu, armuotu žalvarine viela. Šiluminis atsparumas, lankstumas, trinties savybių suderinamumas su rišamaisiais agentais, padarė asbestą pagrindine sudedamąja trinties medžiaga keliems dešimtmečiams. Dėl kancerogeninių savybių 1970 – aisiais metais šis komponentas buvo pakeistas įvairių pluoštų mišiniu, įskaitant stiklo pluoštą, mineralinę vilną, sintetinius pluoštus, plieno vilną, plieno pluoštą bei natūralius pluoštus.

Pastaruosius keturis dešimtmečius automobilių pramonės dinamiška raida privertė automobilių dalių gamintojus padaryti daugybę pakeitimų, susijusių su transporto priemonių dydžio ir eksploatacinių savybių  padidinimu. Pavyzdžiui, kompaktiško automobilio svoris šiuo laikotarpiu padidėjo apie  40 – 50%. Padidėjo ir greitis bei padangų sukibimas su danga, dėl to galimas vėlesnis stabdymas.

– Per pastaruosius kelis dešimtmečius stabdžių trinkelės akivaizdžiai nepasikeitė. Vizualiai atrodo taip pat. Jos susideda iš guolio plokštelės ir trinties medžiagos. Šiandien dažniau nei anksčiau, jos turi susidėvėjimo jutiklius – elektrinius arba akustinius. Lengviausia pastebėti dydžių skirtumą. Pavyzdžiui, priekinė  „VW Golf I“ trinkelė buvo 30 cm², o trinties medžiagos tūris apie 21 cm³.  Paskutinis „Golf VII“ modelis turi priekinius stabdžius su 62 cm² paviršiumi, o medžiagos tūris 74 74 cm³, –  aiškina „Lumag“ tyrimų ir plėtros departamento vadovas Tomasz Orłowski, atsakingas už „Breck“ stabdžių trinkelių plėtrą.

Per labai trumpą laiką rinkoje pasirodo daugybė automobilių, o tai tiesiogiai įpareigoja stabdžių sistemų gamintojus taip pat sutrumpinti naujų produktų kūrimo laiką. To padaryti nebūtų galima be šiuolaikinių mokslinių tyrimų ir plėtros bei apskaičiavimo metodų, kurie leidžia įgyvendinti pažangius laboratorinius tyrimus ir iš esmės pakeičia važiavimo bandymus. Testai viešuose keliuose, bandymų trasose ar ekstremaliose kalnų vietose yra tik paskutinis etapas prieš pateikiant gaminius rinkai.

Stabdymo sistemų lūkesčių ir reikalavimų padidinimas reiškia, kad trinties medžiagos, yra gaminamos ir bandomos remiantis keliais kintamaisiais. Tarp svarbiausių iš jų galime išskirti aukščiausią ir stabiliausią trinties koeficientą, mažiausią trinties medžiagų nusidėvėjimą, be jokio stabdžių skleidžiamos vibracijos, cypimo ir įvairių kitų triukšmų. Atskiras klausimas yra aukšti gaminių ekologijos reikalavimai, taigi trinties mišinio sudėtyje sunkiųjų metalų, stibio trinties mišinio ir artimiausioje ateityje ir vario nebuvimas.

– Pastaraisiais metais daug pokyčių stabdžių trinkelių kūrimo ir gamybos procese. Pradedant juos naudoti, daugeliui žmonių lieka nepastebimi, nes jie yra ribojami trinties mišinio sudėtimi. Tačiau kai kuriuos aspektus galima pastebėti gana greitai. Įdomus pavyzdys yra stabdžių trinkelės, sumontuotos automobiliuose iš aukščiausios klasės segmentų ir visureigių stabdžių trinkelės, pritvirtintos prie blokelių specialiais svoriais, kurių vienintelė funkcija yra pakeisti trinkelės vibracijos dažnį, dėl kurio pašalinamas stabdžių cypimas arba jis žymiai sumažėja,- priduria Tomasz Orłowski.

Per ilgus metus pasikeitė ne tik trinties medžiagos išvaizda ir sudėtis, bet ir pats gamybos procesas. Naujos terminio apdorojimo technologijos, tokios kaip pavyzdžiui, schorching, (trumpi ir paviršiniai trinties medžiagos šildymai iki 600 – 800 °C), kuris padidina atsparumą „fading” fenomenui, t.y. staigiai sumažėja stabdymo efektyvumas augant stabdžių temperatūrai. Naujoms gaminių kartoms reikalinga tinkama medžiaga, jungianti plokštelę su trinties medžiaga (vadinamuoju tarpsluoksniu), kuri turi būti mechaniškai atspari, bet taip pat turi geras elastines savybes (slopinimą) ir šilumines savybes (šiluminį barjerą).