Šiame straipsnyje tęsiame pasakojimą apie dyzelinių variklių atsiradimą ir evoliuciją.
Privalumai ir trūkumai
Paprastai šiuolaikinių dyzelinių variklių naudingumo koeficientas siekia iki 40–45 proc., kai kurių lėtaeigių didelių dyzelinių variklių viršija 50 proc. (pavyzdžiui, MAN S80ME-C7 sunaudoja tik 155 g/kWh, pasiekdamas 54,4 proc. efektyvumą). Dėl dyzelinio variklio darbinio proceso ypatumų nekeliami griežti reikalavimai kuro garavimui, o tai suteikia galimybę naudoti jame prastesnės rūšies sunkiąsias alyvas.
Dyzelinis variklis negali išvystyti aukštų apsukų – dėl priešuždegiminės fazės laikotarpio kuras nespėja sudegti cilindruose. Dideli mechaniniai įtempimai dyzeliniuose varikliuose reikalauja masyvesnių ir brangesnių detalių panaudojimo, o tai apsunkina variklį. Tai mažina santykinį variklio galingumą, ir dėl šios priežasties dyzeliniai varikliai nepaplito aviacijoje. Dyzeliniam varikliui veikiant maksimaliais eksploataciniais režimais, kuras ne iki galo sudega variklyje ir pašalinamas suodžių kamuolių pavidalu.
Į dyzelinio variklio cilindrą įpurškiamo kuro degimas vyksta palaipsniui, todėl dyzeliniai varikliai sukuria aukštesnį sukimo momentą, esant žemesnėms apsukoms, o tai sąlygoja didesnį automobilio su dyzeliniu varikliu „paklusnumą“ judant, nei automobilio su benzininiu varikliu. Dėl šios priežasties bei dėl didesnio ekonomiškumo šiuo metu daugelyje sunkvežimių montuojami dyzeliniai varikliai. Lyginant su benzininiais varikliais, paprastai dyzelinio variklio išmetamosiose dujose yra mažesnis anglies oksido (CO) kiekis, tačiau šiuo metu naudojami katalizatoriai, montuojami benzininiuose varikliuose, gerokai sumažina šį skirtumą. Pagrindinės toksinės dujos, esančios išmetamosiose dujose didesniais kiekiais, – tai angliavandeniliai (НС arba СН), azoto oksidai (NOх) ir suodžiai (arba jų dariniai) juodų dūmų pavidalu.
Kitas svarbus aspektas, susijęs su saugumu, – tai žemas dyzelinio kuro garavimo lygis, o tai reiškia, kad mažėja dyzelinio variklio užsidegimo tikimybė, juo labiau kad juose nenaudojama degimo sistema. Kartu su ekonomiškumu tai tapo pagrindine dyzelinių variklių pritaikymo karinėje technikoje priežastimi, nes kasdien ją eksploatuojant (nekarinė eksploatacija) sumažėjo gaisro tikimybė dėl prasisunkusio kuro.
Žinoma, yra ir trūkumų, tarp jų — būdingas dyzelinio variklio kalenimas darbo metu. Tačiau paprastai jį pastebi automobilių su dyzeliniais varikliais savininkai, o pašaliniam asmeniui jis yra praktiškai nepastebimas.
Aiškiais dyzelinių variklių trūkumais galime laikyti: galingų starterių naudojimo būtinybę, vasarinių dyzelinių degalų sustingimą (parafino išsiskyrimą) esant žemoms temperatūroms, preciziškos kuro aparatūros sudėtingumą ir didesnes šios aparatūros remonto išlaidas. Taip pat dyzeliniai varikliai yra jautresni kuro užterštumui kietosiomis dalelėmis ir vandeniu. Paprastai dyzelinių variklių remontas yra gerokai brangesnis nei tos pačios klasės benzininių variklių. Dyzelinių variklių tūrinis galingumas taip pat paprastai nusileidžia benzininių variklių galingumui, nors dyzeliai pasižymi tolygesniu ir aukštesniu sukimo momentu. Ekologiniai dyzelinių variklių rodikliai iki pastarojo meto gerokai nusileisdavo benzininių variklių rodikliams. Klasikiniuose dyzeliniuose varikliuose, turinčiuose mechaninį įpurškimo valdymą, yra įmanoma montuoti tik oksiduojančius išmetamųjų dujų neutralizatorius, veikiančius aukštesnėje nei 300 °C išmetamųjų dujų temperatūroje, kurie oksiduoja tik CO bei CH ir paverčia juos nekenksmingu žmogui anglies dioksidu (CO2) ir vandeniu. Be to, anksčiau tokie neutralizatoriai sugesdavo dėl jų užteršimo sieros junginiais (sieros junginių kiekis išmetamosiose dujose tiesiogiai priklauso nuo sieros kiekio dyzeliniuose degaluose) bei suodžių dalelių nuosėdų katalizatoriaus paviršiuje. Situacija pradėjo keistis atsiradus vadinamajai „Common-Rail“ dyzelių sistemai. Šiose sistemose kuras įpurškiamas elektronikos valdomais purkštukais. Elektroninį purkštukų valdymo signalą siunčia valdymo blokas, gaunantis signalus iš daugybės daviklių. Davikliai tikrina įvairius variklio darbo parametrus, turinčius įtakos kuro įpurškimo impulso trukmei bei įpurškimo momentui. Taigi, pagal sudėtingumą šiuolaikinis ekologiškas dyzelinis variklis niekuo nenusileidžia savo benzininiam broliui, o pagal daugybę parametrų (pvz., sudėtingumo) smarkiai jį lenkia. Pavyzdžiui, kuro slėgis įprastuose dyzeliniuose purkštukuose, turinčiuose mechaninį įpurškimą, sudaro nuo 100 iki 400 barų (apytikriai atitinka „atmosferas“), o naujausiose „Common-Rail“ sistemose šis slėgis svyruoja nuo 1000 iki 2500 barų ir tai kelia nemažai problemų. Šiuolaikinių transporto priemonių su dyzeliniais varikliais katalizatorių sistema taip pat kur kas sudėtingesnė nei benzininių variklių, nes katalizatorius turi veikti esant nestabiliai išmetamųjų dujų sudėčiai, o kartais yra reikalingas vadinamasis suodžių filtras (DPF – kietųjų dalelių filtras). Suodžių filtras – tai panaši į įprastą katalizatorių konstrukcija, montuojama tarp dyzelinio variklio išmetimo kolektoriaus ir katalizatoriaus. Suodžių filtre sukuriama aukšta temperatūra, kuriai esant suodžių dalelės oksiduojamos liekamuoju deguonies kiekiu, esančiu išmetamosiose dujose. Tačiau dalis suodžių ne visuomet oksiduojama ir lieka suodžių filtre, todėl valdymo bloko programa periodiškai perjungia variklį į suodžių filtro valymo režimą, vadinamą „post injection“, t. y. papildomos kuro dozės įpurškimas į cilindrus degimo fazės pabaigoje tam, kad būtų pakelta išmetamųjų dujų temperatūra ir išvalytas filtras, išdeginant susikaupusius suodžius. De facto standartu tapo turbokompresorių naudojimas dyzelinių variklių konstrukcijose. Maža to, paskutiniu metu išplito ir „interkulerių“ (Intercooler – įrenginys, aušinantis orą po suslėgimo turbokompresoriuje tam, kad ataušinus būtų padidinta oro masė (deguonies kiekis), patenkanti į cilindrus, esant tam pačiam kolektorių pralaidumui) naudojimas, o kompresoriai leido padidinti serijinių dyzelinių variklių santykines galingumo charakteristikas, nes padidino per vieną darbinį ciklą į cilindrus patenkančio oro kiekį.
Savo pagrindine konstrukcija dyzelinis variklis yra panašus į benzininį variklį. Tačiau analogiškos dyzelinio variklio detalės yra sunkesnės ir atsparesnės aukštam suspaudimo slėgiui, kuris būdingas dyzeliams, taip pat didesnis cilindro paviršiaus šiurkštumas ir cilindrų bloko sienelių kietumas. Cilindrų galvutės specialiai apskaičiuotos dyzelinių variklių degimo proceso ypatumams ir visuomet pritaikytos aukštesniam suslėgimo lygiui. Be to, cilindrų galvutės automobiliniuose dyzeliniuose varikliuose yra aukščiau viršutinės cilindrų bloko plokštumos. Kai kuriais atvejais — senuose dyzeliniuose varikliuose — cilindrų galvutės turi dalį degimo kameros (tiesioginis įpurškimas).
Pritaikymo sritys
Dyzeliniai varikliai naudojami stacionarių agregatų pavarai, bėginėse transporto priemonėse (šilumvežiai, dyzeliniai traukiniai, dyzeliniai vežimėliai) ir nebėginėse transporto priemonėse (lengvieji automobiliai, autobusai, sunkvežimiai), savaeigėse mašinose ir mechanizmuose (traktoriai, asfalto tankintuvai, grunto grandikliai (skreperiai) ir t. t.), taip pat laivų statybos srityje kaip pagrindiniai ir pagalbiniai varikliai.
Tęsinys kitame straipsnyje.
Komentarai