Rinkodaros argumentacijoje, pabrėžiančioje tam tikrų produktų privalumus, pasitaiko nelabai racionalių teiginių, o kartais tiesiog techninių prietarų, prieštaraujancių fizikos ir chemijos dėsniams.

Jei tokio pobūdžio teiginiai tik klaidingai paaiškina tikrovę, kuri vis tiek vadovaujasi objektyviais principais, tai tiesiog galima juos priimti kaip keliančius juoką. Tačiau tokie teiginiai tampa kenksmingi, kai suklaidintas žmogus labai nepalankiai apsiperka. Kartais tokie teiginiai gali būti netgi pavojingi, ypač tais atvejais, kai kalbama, pavyzdžiui, apie elektrotechniką.

Automobilių degimo sistemose naudojamos įtampos siekia keliolikos tūkstančių voltų dydį, todėl šias sistemas prižiūrinčio ir remontuojančio personalo saugumas priklauso ne tik nuo saugos reikalavimų paisymo, bet ir nuo pateikiamos informacijos apie izoliacines funkcijas atliekančių elementų savybių tikroviškumą ir patikimumą. Šie elementai – tai aukštos įtampos laidų išorinė izoliacija. Čia nėra vietos rinkodaros pagražinimams, reikia tikslios informacijos.

Pasitaiko degimo laidų tiekejų, kurie visiškai rimtai teigia, jog šių produktų ženklinimas pagal ISO 3808 normą (A, B, C, D, E, F) atitinka šių klasių kokybės normas, augančias pagal abecėlės seką. Žodis „kokybė“ čia skamba išdidžiai, nors šiuo atveju turi labai miglotą prasmę. Ar tai reiškia šerdies varžą, trikdžių slopinimo savybes, ar izoliacijos patikimumą? Logiškai mąstant, galima manyti, kad visas šias savybes kartu. Tačiau iš tikrųjų kalbama vien tik apie šios izoliacijos terminį atsparumą, t. y. apie antraeilės svarbos savybę. Juk būna laidų, turinčių žemus elektrinius ir eksploatacinius parametrus, bet labai atsparių aukštų temperatūrų poveikiui ir atvirkšciai.

Tad kam tas klaidinantis teiginys? Terminiu E arba F klasių atsparumu pasižymi kai kurie laidai su silikono izoliacija. Remiantis klaidinga prielaida, kad šių klasių laidai yra apskritai geriausi, galima prieiti prie tokios klaidingos išvados: silikonu izoliuoti laidai yra aukščiausios kokybės. Tai neatitinka nei elementarių logikos principų, nei objektyvios tiesos, bet sukuria solidžios mokslinės argumentacijos įspūdį.

Objektyviai vertinant, silikonas, kaip izoliacinė medžiaga, kalbant apie čia aptariamą pritaikymą, turi daugiau trūkumų nei privalumų. Tai tiesa, kad kai kurios (bet ne visos) jo rūšys yra labai atsparios aukštoms temperatūroms, tačiau tokias pačias savybes užtikrina ir šiuolaikinių termoplastų izoliacijos. Abiem atvejais – tai atsparumas, gerokai viršijantis tikrus poreikius, nes gerai suprojektuoti laidai eksploatuojami neveikia kaip šildytuvai, o šiuolaikinių variklių išorinių detalių temperatūra nesiekia net šimto laipsnių.

Elastomerinės izoliacijos pasižymi geresniu mechaniniu atsparumu, o tai reiškia, kad, priešingai nei silikoninių, jų nereikia papildomai armuoti stiklo audiniu ar nailonu ir instaliuoti specialiose apsauginėse juostose.

Elektrinis izoliacijos efektyvumas priklauso nuo medžiagos elektrinės varžos (elastomerai duoda platesnes pasirinkimo galimybes) bei nuo izoliuojančio sluoksnio storio. Tinkamas šių parametrų parinkimas leidžia patenkinti automobilių gamintojų reikalavimus, naudojant storesnius (7 milimetrų) arba plonesnius (5 milimetrų storio) degimo laidus.