Stabdžių trinkelių ir antdėklų atsiradimas (1 dalis)

15 rugsėjo 2013, 18:56

Šiame straipsnyje Jums papasakosime įmonės FOMAR pateiktą irformaciją apie stabdžių trinkelių ir antdėklų atsiradimą.

Baslys į stipinus

Pirmosios stabdymo problemos atsirado tuoj pat po rato išradimo. Pradžioje, sunkiasvorių krovinių ridenimui netolimais atstumais buvo naudojami apvalūs rąstai, vėliau – šio rąsto nuopjovos – skrituliai, dar vėliau – ištisiniai ratai pagaminti iš užapvalintų, kryžmai sujungtų lentų ir, pagaliau, ratai su stipinais. Rato išradimas sudarė sąlygas atsirasti pirmai dirbtinei transporto priemonei – vežimui. Tačiau greitai paaiškėjo, kad paleistus nuo kalniuko vežimus sunku pasivyti ir dar sunkiau sustabdyti. Pirmieji vežimai buvo varomi žmonių raumenų jėga, ta pati jėga buvo naudojama vežimo stabdymui. Tikriausiai, tam kad vežimas nenuriedėtų nuo kalno, po ratais buvo metami akmenys – tai buvo pirmieji stabdžiai. Gerokai vėliau pradėta naudoti kitus stabdymo būdus. Po to, kai rato konstrukcijos palengvinimui, ratuose buvo išpjaunamos skylės, atsirado stipinai. Atsirado nauja galimybė sustabdyti vežimą – įkišti baslį tarp stipinų. Šis stabdymo būdas nebuvo labai efektyvus ir, kas blogiausia – gana pavojingas, paprastai tokio stabdymo auka tapdavo pats stabdantysis, gaunantis smūgį stabdžiu – basliu. Taigi, reikėjo ieškoti kitų sprendimų.

Lengviau išjudinti, negu sustabdyti

Kaip rodo istorija, pirmieji „transporto priemonių be arklių“ konstruktoriai daugiausiai dėmesio skirdavo savo mechanizmų išjudinimui, o ne sustabdymui. Anuo metu sunkiausia buvo priversti transporto priemonę judėti, be to, judėti norima kryptimi. Taigi, nieko nuostabaus, kad dauguma tuometinių bandymų baigdavosi panašiai, kaip prancūzų konstruktoriui Nicolas – Joseph Cugnot.

Nicolas – Joseph Cugnot gimė 1725 m. Lotaringijoje, labai domėjosi garo mašinos pritaikymu „vežimo be arklių“ išjudinimui. Susipažino su daugeliu garo mašinų konstrukcijų, tačiau visos jos turėjo vieną didžiulį trūkumą – buvo pernelyg didelės, kad galėtų tilpti „vežime“. Todėl nusprendė sukurti mažą garo mašiną, kuri galėtų tapti „transporto priemonės be arklių“ pavara.

Po daugelio bandymų, 1771 metų pradžioje, jo sukurta transporto priemonė, varoma garo mašina buvo paruošta pristatymui žiūrovams. Nuo to, kaip pavyks prezentacija, priklausė tolimesnis konstrukcijos ir konstruktoriaus likimas:

„…Cugnot atsisėdo į vairuotojo vietą. Pastūmė svirtį, kuri atidarė garų vožtuvą, ir iš visų jėgų sugriebė vairo svirtį, nes valdymas, deja, reikalavo didžiulės jėgos. Mašina, išleisdama kamuolius garų, pajudėjo ir, lydima garsių susirinkusiųjų plojimų, nuriedėjo gatve. Atrodė, kad tai didžiulė sėkmė! Bet staiga mašina pasuko ir lėkė tiesiai į sieną. Deja, Cugnot nesugebėjo pasukti užsikirtusio vairavimo mechanizmo ir pasukti priekinio rato, virš kurio buvo sumontuota garo mašina su pilnu katilu vandens. Nelaimingas konstruktorius visiškai pasimetė ir pamiršo, kad gali sustabdyti mašiną tiesiog uždarydamas garų vožtuvą. Įsibėgėjusi, trys tonas sverianti mašina rėžėsi į mūrą.(…)”. Nuo to laiko automobilizmo istorija pasipildė milijonais panašių avarijų, įvykusių dėl patikimų stabdžių stokos. Vienaip ar kitaip garo mašina, sukurta Cugnoto, istorikų laikoma pirmąją mechanine transporto priemone. Nicolas – Joseph Cugnot niekada neatstatė savo konstrukcijos, 1804 metais jis mirė Briuselyje.

Tęsinio laukite kitame straipsnyje.

Komentarai

Komentarų nėra. Būkite pirmas!