Stabdžių skysčius reikia keisti laiku

30 rugpjūčio 2013, 0:06

Stabdžių patikimumas – tai svarbiausia važiuojančio automobilio saugumo sąlyga. Todėl stabdžių skysčiams keliami labai griežti reikalavimai. Kadangi eksploatacijos metu skysčiai darosi neefektyvūs, juos, atsižvelgiant į gamintojų rekomendacijas, reikia periodiškai pakeisti.

Kaip veikia stabdžiai

Paspaudus stabdžių pedalą, hidraulinės sistemos pagalba spaudimo jėga perduodama ratų stabdžių mechanizmams. Juose susidariusi trin¬ties jėga stabdo automobilį. Stabdymo metu išsiskiria šiluma. Ji gali įkaitinti stabdžių skystį virš leistinos ribos – tada jis pradės virti, o garai stabdžių sistemoje sudarys dujų kamščius, skysčio ir garų mišinys bus suslegiamas, o stabdžių pedalas taps „minkštas“, stabdžiai praras efektyvumą.

Siekiant išvengti šio reiškinio, hidraulinėse sistemose naudojami specialūs stabdžių skysčiai. Jie klasifikuojami pagal virimo temperatūrą ir klampumą, atsižvelgiant į DOT (angl. – Department of Transportation) normų reikalavimus.
Virimo temperatūra skirstoma į „sauso“ (savo sudėtyje neturinčio vandens) skysčio virimo temperatūrą ir „drėgno“ – tokio, kurio sudėtyje yra 3,5% vandens. Klampumas taip pat nustatomas esant dviejoms temperatūroms: +100°C ir -40°C.
Pagal klasifikaciją stabdžių skysčiai naudojami:
DOT 3 — lėtaeigėse transporto priemonėse su būgniniais stabdžiais arba priekiniais diskiniais stabdžiais;

DOT 4 — šiuolaikiniuose greitaeigiuose automobiliuose, dažniausiai, su diskiniais visų ratų stabžiais;

DOT 5.1 — sportiniuose automobiliuose, kur šiluminės apkrovos yra žymiai aukštesnės.

Pastaba: DOT 5 klasės stabdžių skysčiai nenaudojami standartinėse transporto priemonėse.

Eksploataciniai reikalavimai

Be pagrindinių reikalavimų temperatūros ir klampumo didėjimo atžvilgiu, stabdžių skysčiai privalo atitikti ir kitus reikalavimus:
• Neveikti neigiamai guminių detalių. Hidraulinių stabdžių sistemų pavarose cilindrus ir stūmoklius sandarina guminiai riebokšliai. Šių sujungimų hermetiškumas didėja, kai stabdžių skysčio veikiama guma didina savo apimtį. Eksploatacijos metu sujungimai neturi pernelyg išbrinkti, susitraukti, prarasti elastingumo ar patvarumo.
• Apsaugoti metalą nuo korozijos. Hidraulinių stabdžių sistemų pavarų mazgai gaminami iš įvairių, tarpusavyje sujungtų metalų, o tai skatina elektocheminės korozijos vystymąsi. Jos sustabdymui į stabdžių skysčius dedami korozijos inhibitoriai, apsaugantys detales iš plieno, ketaus, aliuminio, žalvario ir vario.
• Tepti besitrinančias detales. Tepamosios stabdžių skysčių savybės nulemia cilindrų, stūmoklių bei riebokšlių darbinių paviršių dėvėjimosi spartumą.
• Išlaikyti stabilią sudėtį aukštose ir žemose temperatūrose. Stabdžių skysčiai privalo išlaikyti pirmines savybes temperatūrų intervale nuo -40°C iki +100°C, nesioksiduoti, nesisluoksniuoti, nesudaryti drumzlių ir nuosėdų.
Stabdžių skysčių rūšys ir jų tarpusavio suderinamumas

Stabdžių skysčius sudaro pagrindas (93– 98%) ir įvairūs priedai, papildai, kartais – dažikliai (7–2%). Pagal sudėtį, stabdžių skysčiai skirstomi į mineralinius, glikolinius ir silikoninius.

Mineraliniai stabdžių skysčiai – tai įvairūs ricinos aliejaus ir spirito, pvz. butilo, mišiniai, kurių santykis yra 1:1. Tokie skysčiai pasižymi geromis tepamomis ir apsauginėmis savybėmis, jie – nehigroskopiniai, neardo dažytų paviršių. Tačiau, šie skysčiai neatitinka tarptautinių standartų reikalavimų pagal pagrindinius rodiklius: užverda prie žemos temperatūros (jų negalima naudoti transporto priemonėse su diskiniais stabdžiais) ir tampa pernelyg klampūs esant 20°С.
Mineralinių skysčių negalima maišyti su glikoliniais, nes tai gali sukelti hidraulinių stabdžių sistemų pavarų riebokšlių išbrinkimą bei ricinos aliejaus gumulėlių susidarymą.

Glikolinių stabdžių skysčių pagrindą sudaro poliglikoliai ir jų eteriniai junginiai – cheminių junginių grupės, susidariusios daugiaatomių spiritų pagrindu. Jie užverda tik prie aukštos temperatūros, jų klampumas yra tinkamas bei neblogos tepimo savybės. Pagrindinis glikolinių skysčių trūkumas – jų higroskopiškumas, t.y., ore esančios drėgmės sugėrimas. Eksploatacijos metu drėgmė sugeriama per pagrindinio stabdžių cilindro išsiplėtimo bakelio kamščio kompensacinę kiaurymę. Kuo didesnis sugerto vandens kiekis, tuo žemesnė stabdžių skysčio virimo temperatūra, didesnis klampumas žemose temperatūrose, blogesnis detalių tepimas ir stipresnė metalų korozija.
DOT 3, DOT 4 ir DOT 5.1 klasių glikoliniai stabdžių skysčiai yra tarpusavyje pakeičiami, tačiau maišyti jų nerekomenduojama, nes gali nukentėti jų pagrindinės savybės.

Automobiliuose, pagamintuose prieš dvidešimt metų, riebokšlių guma gali būti nesuderinama su glikoliniais skysčiais, todėl juose reikia naudoti tik mineralinius stabdžių skysčius (arba teks keisti visus riebokšlius).
Silikoniniai stabdžių skysčiai gaminami iš silicio organinių polimerinių junginių. Jų klampumas mažai priklauso nuo temperatūros, jie inertiški įvairioms medžiagoms, neabsorbuoja drėgmės, o darbo temperatūrų diapazonas svyruoja nuo -100°С iki +350°С. Tačiau, jų naudojimą riboja nepakankamos tepamos savybės. Silikono pagrindu pagaminti stabdžių skysčiai nesuderinami su kitais skysčiais.

DOT 5 klasės silikoninius stabdžių skysčius reikia skirti nuo poliglikolinių DOT 5.1 klasės skysčių, nes pavadinimų panašumas gali suklaidinti. Todėl, ant įpakavimų papildomai žymima: DOT 5 — SBBF (angl. „silicon based brake fluids“ — stabdžių skystis silikono pagrindu). DOT 5.1 — NSBBF ( angl. „non silicon based brake fluids“ — stabdžių skystis ne silikono pagrindu).

Kaip patikrinti ir pakeisti

Šiuolaikiniuose automobiliuose dažniausiai yra naudojami glikoliniai stabdžių skysčiai. Deja, per metus jie gali „sugerti“ iki 2–3% drėgmės, todėl juos reikia periodiškai keisti ir nelaukti, kol jų būklė priartės prie kritinės ribos (žiūr.lent.). Keitimo periodiškumas nurodomas automobilio eksploatacijos instrukcijoje ir, paprastai, sudaro nuo 1 iki 3 metų.

Objektyviai įvertinti stabdžių skysčio būklę galima tik laboratorinių tyrimų pagalba. Praktikoje, stabdžių skysčio būklė įvertinama vizualiai – pagal išvaizdą. Jis turi būti skaidrus, vienalytis, be nuosėdų. Yra prietaisai, nustatantys stabdžių skysčių būklę pagal virimo temperatūrą arba drėgmės lygį. Kadangi skystis sistemoje necirkuliuoja, bakelyje (tikrinimo vietoje) jo būklė gali skirtis nuo jo būklės ratų stabdžių cilindruose. Bakelyje, kontaktuodamas su oru, skystis absorbuoja drėgmę, o ratų stabdžių mechanizmuose – ne. Tačiau, ten skystis dažnai įkaista iki aukštos temperatūros, dėl to blogėja jo pradinės savybės.
Stabdžių skysčio papildymas po remonto darbų, praktiškai, nekeičia situacijos į gerąją pusę, kadangi didesnė jo tūrio dalis lieka nepakitusi. Skystį hidraulinėje sistemoje būtina keisti pilnai. Šios operacijos atlikimo eiliškumas ir ypatumai, pavyzdžiui, esant užvestam varikliui, priklauso nuo stabdžių sistemos konstrukcijos (stiprintuvo tipo, antiblokavimo įtaisų ir pan.). Dažnai ši informacija pateikiama automobilio eksploatavimo instrukcijoje.

Paplitę neprofesionalūs stabdžių skysčio keitimo būdai

Tie, kurie nenuvežė automobilio į autoservisą, o patys jame keitė stabdžių skysti, greičiausiai tai padarė vienu iš šiu dviejų budų:
1. Atidarė hidraulinių stabdžių sistemoje esančius „nuleidimo vožtuvus“ ir nupylė visą seną stabdžių skystį. Tuomet į stabdžių skysčio bakelį įpylė naujo stabdžių skysčio ir su koja spaudydami stabdžių pedalą „užpumpavo“ jį į stabdžių sistemą. „Nuleidimo vožtuvus“ uždarinėjo vieną po kito, vos tik iš į stabdžių skysčio bakelį pradėdavo sunktis naujai užpiltas stabdžių skystis. Tada „prapumpavo“ stabdžius ir, tokiu budu, iš kiekvienos stabdžių sistemos „sekcijos“ pašalino orą (kitaip tariant, „nuorino“ visas stabdžių sistemos sekcijas).

Keičiant stabdžių skystį tokiu būdu, naujasis stabdžių skystis nesusimaišo su senuoju. Be to, labai norint, galima panaudoti ir naują stabdžių skystį, kuris iš sistemos išbėgo stabdžių „pumpavimo“ procedūros metu. Tereikia tokį skystį surinkti į vieną indą, duoti jam prasistovėti ir išfiltruoti jame esantį purvą, kuris galėjo ten patekti.

Pastaba: prieš pradedant tokį stabdžių skysčio keitimą, reikia nepamiršti ant kiekvieno „nuleidimo vožtuvo“ užmauti nupylimo žarnelės, kurios kitas galas turi būti įkištas į tinkamą indą – tokios priemonės reikia imtis tam, kad iš stabdžių sistemos ištekantis stabdžių skystis nepažeistų padangų, dažytų bei lakuotų paviršių.

2. Kitas būdas, kuriuo galėjote keisti skystį: jį nuolat papildėte bakelyje, iš eilės „prapumpavote“ kiekvieną stabdžių sistemos „sekciją“, tokiu būdu išstumdami seną stabdžių skystį iš sistemos ir neleisdami pačiai sistemai išsausėti. Stabdžių sistemą „pumpavote“ tol, kol iš vožtuvo nepradėjo tekėti naujas stabdžių skystys. Keičiant stabdžių skystį šiuo būdu, oras nepatenka į stabdžių sistemą ir sistemos nuorinimas nėra reikalingas. Tačiau, tikimybė, kad sistemoje liks šiek tiek seno stabdžių skysčio, išlieka labai didelė. Maža to, keičiant stabdžių skystį šiuo būdu, naujojo stabdžių skysčio sunaudojama daugiau, nei keičiant jį pirmuoju būdu. Taip yra dėl to kad išstumiant lauk seną skystį, didelė naujojo stabdžių skysčio dalis susimaišo su juo ir nebetinka tolimesniam naudojimui.

Saugumo priemonės

Bet kuris stabdžių skystis turi būti sandėliuojamas hermetiškai uždarytuose induose, tam, kad neturėtų sąlyčio su oru, nesioksiduotų, neabsorbuotų drėgmės ir negaruotų. Stabdžių skysčiai yra degūs arba lengvai užsidegantys. Dirbant su jais draudžiama rūkyti.
Stabdžių skysčiai yra nuodingi — 100 cm³ dozė, patekusi į žmogaus organizmą, gali būti mirtina. Kai kurie skysčiai turi spirito kvapą, todėl, per klaidą, gali būti palaikyti alkoholiniu gėrimu. Skysčiui patekus į organizmą būtina nedelsiant išplauti skrandį. Jei skystis pateko į akis, gausiai praplaukite jas tekančiu vandeniu ir nedelsdami kreipkitės į gydytoją.
 

Komentarai

Komentarų nėra. Būkite pirmas!